Video apie NTAKD labiau iš ekonominės pusės. Kaip "kenkdama" Lietuvos verslui, NTAKD "padeda" kitų šalių įmonėms.

Yra dalykai, kuriuos pakeisti labai sunku. Tame tarpe ir sovietinis mentalitetas NTAKD įstaigos galvose - bausti bausti drausti. Kai kas pamiršo liepimus plėšyti lapus iš užsienio žurnalų, bet tai niekur nedingo.

Dažnas vartotojas dar nustemba ant nealkoholinio alaus buteliuko pamatęs, kad gėrime – 0,5 proc. alkoholio, tačiau palikti tiek alkoholio nealkoholiniame gėrime galima jau bemaž 100 metų. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vartotojų kontrolė“ sako alaus someljė Vidmantas Čičelis, nealkoholinio alaus rinka vietoje nestovi – išvestos naujos mielės leidžia gaminti alų beveik be jokio alkoholio.

Ko važiuoti į Lvivą? Tiesiog gražus miestas, daug gerų vietų pavalgyti, atsigerti, aplankyti. Kainos nėra didelės todėl nereikia niekur skubėti, sukti galvą kur kiek kas kainuoja. Alaus mylėtojams galiu parašyti, kad maža gero alaus taurė kainuoja iki 2€, didelė iki 2,5€. Nėjus į restoraną pavalgyti, atsigerti alaus ir dviese sumokėti gali apie 20-30€. 

Po pernai metų festivalio, mes, likus kokiem devyniems mėnesiams, jau pradėjome derinti su bravorais. Tai yra normalu, nes kuo anksčiau derini, tuo lengviau susitarti. Daugelis nežino, bet gauti teigiamą atsakymą nereiškia, kad gali būti ramus ir nebesirūpinti. Gauti teigiamą atsakymą, reiškia tik tai, kad jie bus, bet neaišku su kokiu alumi, kada jį atsiųs, koks jis bus, kaip už jį reiks sumokėti akcizus, užsakyti jiems viešbutį, suderinti maitinimą ir pan. Kokios gali būti problemos? Bravoras, pasakęs "taip", nereiškia, kad atvažiuos. Nereiškia, kad atsiuntęs alaus sąrašą nesugalvos jį pakeisti, o tai reiškia papildomas darbas su VMI. Nereiškia, kad atsiųs alų kaip sutarta. Nereiškia, kad alų pristatys kurjeriai. Nereiškia, kad jį praleis muitinė, veterinarinė tarnyba. Tai, kad bravoras pasakė "taip" yra geras ženklas, bet ne 100%.

Nauji skoniai kaip ir dar neatrastos vietos, nepažintos patirtys – visuomet įdomu pabandyti tai, kas dar nežinoma. Ir nesvarbu, ar tai būtų kelionės planas, ar gurmaniška vakarienė – tai, kas nauja, visuomet traukia.

Kadaise be alaus Lietuvoje neapsieidavo nė viena šventė – nei įkurtuvės, nei vestuvės, o kai kurių progų metu alaus pilstytojas net atskiras pareigas turėjo. Daugeliui ir šiandien nesvetima vaišių stalą papildyti alaus taure. 

Keliaujant į Kiprą, ten gyvenantis mano draugas sakė, kad alaus ten nėra. Negalėjau tuo patikėti ir pasigooglinęs radau. Jo žodžiuose buvo daug tiesos, nes rasti gero alaus ten ypatingai sudėtinga, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma.

Kopenhaga yra puikus miestas: jaukus, santykinai nedidelis, turintis orouostą visai šalia. T.y. per pusvalandį iš jo nusigausite į senamiestį. Vienintelis jo minusas - kainos. Taip, tai yra brangus miestas, kur vietiniai mėgsta vakarienę pavalgyti namuose ir tik po to eiti į barus. Dažniausiai maisto baruose nėra. Jei norite pavalgyti mieste pusryčius - teks gerokai paieškoti, jei norėsite vakare pasiimti maisto išsinešimui - misija dar sunkesnė.

Šiandien turėjau didelę degustaciją. Didelę, nes ji buvo išskaidyta į tris grupes. Kartais taip būna, kad žmonės, kurie galvoji, kad niekuo nebenustebins - ima ir iššauna.

Jau rašiau, kad debiliškus įstatymus reikia apeiti. Tiksliau pasakius juos reikia keisti, bet kol tai neįmanoma - apeikime taip, kad jie neveiktų. Labai įdomu stebėti kas ką daro i kaip kas elgiasi. Pradėjau rinkti ir dėti nuorodas, bet po to pamačiau, kad dingsta įrašai, tai sudedu kaip paveikslėlius.

Kadangi nuo 2018 m. sausio 1 dienos įsigalioja alkoholio reklamos draudimo įstatymas, kuris kad ir kaip bežiūrėsi yra absurdiškas, aludariams renka imtis tam tikrų sprendimų.

Alaus someljė Vidmantas Čičelis pastebi, kad sovietmečiu Lietuvos alaus kultūra pajuto stiprius istorijos smūgius, kurių išvengė kitos garsios pasaulinės alaus kultūros. Alkoholis tapo visa apimančiu sovietmečio bruožu, o piktnaudžiavimas juo – liūdnu tų laikų palikimu.

Kiekvieną dieną JAV atsiranda trys naujos alaus daryklos, o iš viso jų yra daugiau nei 5200. Tokios alaus kultūros labiausiai yra pavergtas „Vilkmergės“ alaus someljė Vidmantas Čičelis, pripažįstantis, kad kartais keliaujant po alaus festivalius pasidaro liūdna. Situacija gimtojoje šalyje kiek kitokia. Anot Vidmanto, Lietuvos aludariai dar negali taip drąsiai ir atviromis širdimis eksperimentuoti, nes mes, lietuviai, ne viską suprantame. Apie tai, ko nesuprantame ir kokiu greičiau mokomės alaus kultūros, ir kalbamės su alaus someljė.

Vieni įsikūrė pamatę augančią savo alaus paklausą, kiti – iki šiol neturi savo bravoro, bet jau sulaukia aukščiausių įvertinimų. Vieni pirmenybę teikia alaus brandinimo laikui, kiti – jo kartumui, kurį matuoja apyniais. Vieni – lietuviai, besižavintys amerikiečiais, kiti – ispanai, o juos vienija dėmesys gaminamam produktui ir jo vartojimo kultūros puoselėjimui.