Iš pasididžiavimo į nežinią

Alkoholį reikia leisti vartoti nuo 12 metų? Nuo 16? Nuo 25? Tai yra tik skaičiai ir jei ties pirmuoju skaičiumi kažkas stipriai susiraukė - jūs su dauguma. Jei susiraukėte ties antruoju - jums ne mažiau nei 40. Ir nieko nereiškia jei pase rašo kiek kitaip. Jei trečiasis skaičius nesukėlė jokios reakcijos - jūs esate abstinentas ir, greičiausiai, atsibodote visiems draugams su aiškinimu apie tai kokia yra alkoholio žala organizmui.

Žiūrint tik iš smulkaus verslo pusės - amžius yra mažiausia problema. Verslui, kuris gamina ar importuoja alkoholį. Verslo sąlygos gali būti blogos, gali būti geros, bet negali būti kardinaliai kitokios, nei kaimyninėse ES valstybėse.

Daug žmonių iki šiol manęs klausia: bet juk mes galime didžiuotis mūsų lietuvišku alumi? Atsidūstu, nes tam, kad galėtum kažkuo didžiuotis, reikia pradėti lyginti. Ir čia legendinė frazė "negalima palyginti, bet palyginkime" puikiai tinka. Tinka, todėl, kad lyginti nelabai yra ką. Paimkime Lietuvą ir artimiausias mūsų kaimynes Lenkiją, Latviją ir Estiją. Ar galėtumėte sudėlioti jas pagal "pasididžiavimo laipsnį" alumi? Tarp suprantančių kas vyksta šiose šalyse nuomonė tik viena - mes paskutiniai.

Frazę "alkoholis yra alkoholis ir visiškai nesvarbu ar tai alus ar kitas gėrimas" gali pasakyti tik pro adatos skylutę iš labai toli žiūrinti žmogus. Arba tas, kuris sugebėtų pateikti PSO ne sausus skaičius, o juos gerokai pasaldindamas. Arba tas, kas prisiima sau alkoholio vartojimo mažėjimo nuopelnus, nors mažėjimo kreivė labai vienodai slenka žemyn jau dešimtmetį.

Lietuvoje niekas negamina kokybiško sidro. Jei teko ragauti mažųjų gamintojų produkcijos iš Latvijos, Estijos ar Lenkijos - jūs ne vieni verkiate. Liūdna ir pikta. Beveik visi Lietuvos alaus bravorai yra įsikūrę iki alkoholio kontrolės įstatymo kardinalaus pakeitimo. Kardinalaus, nes nuo "galima viskas, išskyrus" staiga virto į "negalima nieko, išskyrus". Jei daug kartų esu rašęs apie NTAKD absurdus ir piktnaudžiavimus šiuo įstatymu. Galite pažiūrėti pirmąjį ir antrąjį video, jei kartais dar nematėte. Grįžtant prie sidro, reikia paminėti, kad liko paskutinis svarstymas Seime ir, galbūt, bus atšauktas nesuvokiamas reikalavimas sidrininkams turėti savo laboratoriją nuo pirmo litro pagaminto gėrimo. To neturi nei aludariai, nei vyndariai, nei midaus gamintojai.

Ar dabar jau atsiras sidro gamintojų Lietuvoje? Labai mažai tikėtina. Kaip praktiškai nesisteigia ir nauji alaus gamintojai, taip nesisteigs ir kiti maži verslai susiję su alkoholio gamyba. Nes didžiausia smulkaus verslo problema Lietuvoje - informacijos sklaidos draudimas. Pradedant nuo akcijų parduotuvėse draudimu, kurį be problemų apeina prekybos centrai prikabindami spalvotų ženkliukų prie akcijuojamų gėrimų, ir baigiant tuo, kad socialiniuose tinkluose yra draudžiama pranešti apie tai, kad kažką pagaminai. Norint leisti verslui vystytis, mūsų įstatymai turi būti panašus į gretimų ES valstybių. Informacijos sklaidos draudimas neleidžia edukuoti žmonių, o tai yra pirmas ir pagrindinis kelias į vartojimo mažėjimą. Štai apačioje yra lentelė, kuri labai aiškiai parodo apie mūsų šalies ir mūsų kaimynių įstatymų "panašumus":

Turime visokių patarlių apie ne meilę kaimynams ir dabar labai pavydu žiūrint į juos. Ir labai pikta. Ir labai graudu. Pavydu, nes mes neturime tokių galimybių ir konkurencijos, pikta, nes turime sovietiniu principu (drausti viską, kas neleistina) grįstą alkoholio kontrolės įstatymą, graudu, nes nieko negali padaryti prieš mūsų Valstybės kontrolės įstaigą, kurios įstatymų interpretavimas nesuprantamas ir dažnai neprognozuotinas. Ir ne, nenoriu džiaugtis už kaimynus, noriu džiaugtis savo šalies galimybėmis ir rezultatais.