Kai tikras, bet ne visai Kalėdų senelis priduoda tuščius butelius ir už tuos pinigus nuperka žmonai dovanų, ar reikia susimąstyti?

Vieną dieną gavau laišką iš reklamos agentūros, kuri pasiūlė man dovanų alaus. O kodėl nesutikti? Nieko nereikalavo, nieko nežadėjau. Todėl mano nuomonė yra tik mano ir ji niekaip nesusijusi su tuo ar kiti bus ja patenkinti.

Gavau teisingą rinkinį, skirtą degustavimui: 4 Volfas Engelman Rinktinio buteliai, 4 Volfas Engelman Imperial Porterio, degustacijai skirtos rekomendacijos, plastikinės stiklinės, markeris, laba, skirti rezultatams pasižymėti ir viskas sudėta į popierinį maišelį. Tikrai ačiū, alus skanus  :)

Tai paskatino pasibandyti žaidimą: atspėk alų. Dalyvavom tryse. Iš tiesų super gera atrakcija. Dalyvavo:

1. Švyturio Baltijos 
2. Volfas Engelman Imperial Porteris
3. Dvariškas Tamsusis
4. Krusovice Cerne
5. Chodovar Zamecke Cerne
6. Utenos Porteris

Pirkom tamsų alų, kokį radome tuo metu parduotuvėje.

Galvojate, kad lengvai atspėtumėt? Pabandykite kada ir nustebsite.

Ragavau atsitiktinai imdamas po vieną. Sumaišiau vietomis dvi rūšis. Kitas atspėjau. Buvau tikras, kad Švyturio Baltijos atskirsiu drąsiai. Deja. Jį sumaišiau su dovanotu Volfas Engelman Porteriu. Dar labiau nustebau, kai ragaudamas tai vieną tai kitą supratau, kad jie labai panašūs. Pabandykite kada nusipirkti šias dvi rūšis ir aklai ragauti. Kai gėriau atskirai - niekada tokia mintis net nešovė. Štai ir atradimas iš aklų bandymų.

Nustembu kai išgirstu: o aš nenoriu, kad internete apie mane būtų kažkokia informacija.

O man tai nesvarbu. Aš noriu, kad internete būtų informacija apie daugelį dalykų, tame tarpe ir apie žmones. Man neįdomi informacija apie tai, kuo tas žmogus užsiima kasdieniame gyvenime, bet man tikrai įdomu kai žmonės turi pomėgį, kuris yra išskirtinis. Dar įdomiau kai apie tai yra aiškinama, rašoma, pritraukiama. 

Iš vienos pusės atrodo, kad darbai ir žmonės niekuo nesusiję. Tačiau kas paneigs: jei apie mane nebūtų informacijos - nebūtų ir mano statybų aprašymo? Kam jos reikalingos? Žmonės skaito, komentuoja ir tai dažniausiai daro protingai. Tai padeda man, padeda ir kitiems. Jau pora žmonių pasisakė, kad padėjau jiems galutinai apsispręsti dėl namo statybų. Gal būtų ir patys apsisprendę be mano pagalbos, bet kas gali paneigti, kad be to nedidelio pastūmėjimo to nebūtų? Tokių pavyzdžių daug. Man patinka informacija, man patinka žmonės internete.

O parašiau todėl, kad sulaukiau komentaro: „Nedėk vaiko nuotraukų į netą... Nežinai kam jų prireiks...“. Na neprieikime iki absurdų ir nepradėkime bijoti to, ko nereikia. Vaikas yra džiaugsmas man. Aš tuo dalinuosi. Vieniems tai atrodo nesąmonė, kitiems tai nesuteikia jokio džiaugsmo, o tretiems bent šiek tiek pakyla nuotaika. Va dėl tų trečių ir dedu  :)

Jei grįžti prie namo, tai turiu jo foto didelį kalną, bet niekada jų neperžiūrinėju. Ten daug pasikartojančių ir jų tikrai niekada neperrinksiu, nepasidarysiu ne skaitmeninių foto albumų ta tema. Na gerai, galiu save apgaudinėti, kad kada nors pasidarysiu, bet realiai labai abejoju ar tam prisiruošiu. Blogas mane įpareigoja info rinkti,rūšiuoti tam tikru momentu. Tai padaręs pamirštu.  O kartais ir pats atsiverčiu, peržiūriu foto, prisimenu kaip viskas buvo. Ir tai smagu, nes tai vėl užveda. Nors tai darau didele dalimi sau, bet be jūsų to nedaryčiau.

Taigi, buvimas internete man nekelia jokių neigiamų emocijų, o atvirkščiai.  :)

Manau, kad Vilkaitis yra žmogus visiškai nesusivokiantis ką dirba ir kur yra. Tokio ministro gali palinkėti tik tiems, kas nori sužlugdyti tai, kas liko iš kultūros. Čia mano nuomonė, o čia dėl ko atsirado šis įrašas:

Nežinau ši apklausa ar paties Vilkaičio sugalvota ar jo darbuotojų, bet čia montažo nėra ir taip atrodo apklausa Kultūros ministerijos puslapyje.

Gal kiek tiesmukiškai ir nesirinkdamas gražių žodžių parašysiu, kad, mano nuomone, tik nepilnaprotis gali tokią apklausą sugalvojęs patalpinti oficialioje kultūros ministerijos svetainėje.

Visų pirma, skulptūros jau stovi. Dėl to patinka ar ne, tai čia klausimas kitas. Dėl to kiek už jas sumokėta ir ar verta buvo tiek sumokėti - klausimas kitas. Bet jos jau yra, jos stovi. Kam gali šauti mintis griauti tai, kas padaryta?

Europos kultūros sostine Vilnius taip ir netapo. Ir visai ne dėl krizės. Per didelis noras vogti ir nė vieno kalto. Jei prie kiekvieno renginio kitais metais pridėtumėm ženkliuką su užrašu „Remigijus Vilkaitis“ kiek tai kainuotų? Manau, kad 1/1000 ar dar mažiau to, ką išleido kaip Europos kultūros sostinė. Realiai man niekuo šie metai nesiskyrė, išskyrus skandalus. Šios trys skulptūros man yra bene vienintelis dalykas likęs ir prisimintinas. Jei bent pusę pinigų būtų skirta skulptūroms - Vilnius būtų 100 kartų gražesnis begalybei metų į priekį. Galima sakyti nesukūrėme per šiuos metus nieko, kas išliktų.

Grįžkime prie skulptūrų. Dėl patinka-nepatinka nuomonių, matyt, yra kaip su skanu-neskanu. Nė karto neteko praeiti pro skulptūrą „Dviaukštis“, o mačiau ją tik pravažiuodamas kelis kartus. Dabar net negaliu pasakyti kur tiksliai ji yra. Čia vietos parinkimas negeras? „Puskalnis“ man nepatinka. Ji yra prie Pedagoginio tilto, netoli Statoilo. Nematau nieko mane žavinčio joje. Bet ji ten netrukdo -atvirkščiai, daugelis jos net nepastebi. Daugiausiai diskusijų sukėlusi ir vienintelė, kuri kažkam kliūna yra „Krantinės arka“. O man ji patinka. Patiko nuo pat pradžių. Man ji visiškai dera su krantine. O kad kelia daug diskusijų - tai tik pliusas jai.

Man tikrai pikta, ne kai išgirstu bet kokio kvailo parlamentaro sapaliones apie meną, o kai Kultūros ministerijos oficialiame puslapyje pamatau tokią apklausą.

Paskaitome internete apie autorius:

Mindaugas Navakas („Dviaukštis“) – Nacionalinės kultūros (1999) ir Baltijos asamblėjos (2004) premijų laureatas, Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros profesorius.

Vladas Urbanavičius („Krantinės arka“) - Studijos Vilniaus dailės institutas skulptūros katedra (1977) Nuo 1983 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Robertas Antinis („Puskalnis“) - Baigė Taikomosios dailės mokyklą Rygoje. Dėsto VDA Kauno dailės institute (docentas). Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija. Nacionalinė kultūros ir meno premija. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Karininko kryžius.

Ir čia šiaip:

Remigijus Vilkaitis - Lietuvos Konservatorija, Aktorinio meistriškumo katedra, įgyta aukščiausios kategorijos aktoriaus kvalifikacija. Dėstė Muzikos akademijoje ir Valstybinėje konservatorijoje.

Man nekyla abejonių dėl šių skulptūrų autorių kompetencijos. O dėl Vilkaičio kyla ir labai daug.

Gal pastebėjote kaip ant knygų nugarėlių rašomi pavadinimai?

Iš tiesų jie rašomi visaip. Bet man įdomiau vertikaliai rašomi pavadinimai. Pastaruoju metu beveik visos knygos yra su užrašu, kuris teisingai matomas paguldžius knygą viršeliu į viršų. Atrodo logiška, kol nepagalvoji kaip gi aš namie knygas laikau. Mano beveik visos knygos yra sustatytos, o ne suguldytos. Ir kai statau knygą viršeliu aukštyn kojom, mane apima baimė, kad tuoj visos raidės iškris. Jei statau normaliai, turiu skaityti nepatogiai - galvą palenkęs į dešinę.

Apie tave pradeda rašyti.

http://pipedija.laikas.lt/index.php/Vidmantas_Nuolaida

Kažkada Jonas paklausė kodėl nebetalpinu alaus aprašymų. Atsakymas buvo paprastas: talpinu, bet atbuline data. Taip darau tam, kad nefloodinčiau žmonėms eterio. Tie kas nori - gali pasiskaityti atbuline data arba pasirinkę meniu „Alus“.

Blogiausia, matyt, kad renku butelius ir skardines vis atidėdamas ateičiai. Po to būna dar sunkiau prisiversti kai pamatai tokį kalną.

Taigi, šiokia trumpa santraukėlė su vertomis to alaus rūšimis:

1. Aecht Schlenkerla Rauchbier Marzen. Tikrai labai rekomenduoju visiems, kurie mėgsta alų.Nepažadu, kad patiks, bet būsite paragavę tikrai išskirtinio skonio alaus. Dūmų skonio alaus. Įsigyti galite Prismoj
2. Dvariškas ir J. V. Boiko. Nors pirmasis yra tamsus, o antras ne, bet abu jie pažymėti „Gurmanai“ prekiniu ženklu. Abu galima įsigyti Iki. Abu verti dėmesio.
3. Champion Golden. Perskaičius kad jis apelsinų skonio nereikia išsigąsti. Būsite labai maloniai nustebinti. Gal dar yra Vynotekose.
4. Vilniaus Nealkoholinis. Geras yra visas Vilniaus alus, bet šis labai gerai, kai tenka vairuoti. Rasite Maximose.

Pažįstamų sūnus įsivaikino berniuką. Smagu. Tikrai.

Pora faktų, kurie pasako esmę, bet visiškai neatspindi vargų ir nervų:

1. visa procedūra truko 5 metus
2. kainavo 50 000 Lt.

Turėtų gerokai sumažėti klausimų kodėl tiek vaikų neįvaikinami.

Ketvirtadienį sudalyvavau „lrytas tv“ žaidime „Kas tu toks?“. Iš tiesų studijoje žiūrėti dar linksmiau nei per tv.

Tiems, kas nežino kas tai tokio galiu trumpai apibūdinti. Žaidimo esmė: atspėti žmogaus specialybę ar pomėgį, bei atspėti žinomą žmogų.Yra 4 daugiau mažiau žinomi žmonės, kurie uždavinėja klausimus, o atsakyti galima tik „Taip“ arba „Ne“. 10 atsakymu „Ne“ ir žaidimas baigtas.

Aš dalyvavau su pomėgiu „Bloginimas“. Galima sakyti nepasisekė, nes po 3 „Ne“ buvau sutriuškintas. Ne todėl, kad pats užsiėmimas lengvas, o todėl, kad mano pomėgio apibūdinimas Arnoldui Lukošiui iškart pakišo atsakymą. Jeijo ten nebūtų, spėju, niekas net po 30 „Ne“ nebūtų atspėję. Žodžiu respektas Lukošiui už neatitrūkimą nuo realybės  :)

Nepamenu ar kada rašiau, bet kadangi nutiko ta istorija, prisiminiau ir Virgio pasakojimą.

Jis nuomavosi kambarį. Kitame gyveno bobutė. Pas ją ateidavo Jehovos ar kokie ten kiti liudininkai ir jie skaitydavo info apie dievą. Virgis nugirdo vieną atkarpą. Po jos jam daugiau jokių klausimų nebekilo.

- Dievas yra geras ir gailestingas. Iš kur mes žinome, kad dievas yra? - klausia bobutės.

Bla bla, o po to pasakomas teisingas atsakymas:

- Nes taip pasakė dievas.

Paskambina į duris ir pradeda:

- Ar susimąstote, kodėl čia taip ligos siaučia visam pasaulyje?

- Ne.

- O kaip galvojate, ar ateis laikas kai bus geriau ir žmonės įpirks vitaminų visokių?

- Pamatysim

- O vyksta visokie žemės drebėjimai, nelaimės pasaulio mastu. Ar pagalvojate kodėl?

- Ne.

- Šventajame rašte yra parašytos trys priežastys kodėl taip nutinka. Mes kviečiame jus diskusijai apie tai.

Tyla

- Matau kompiuteris, tai matyt dirbate ar mokotės? Mokotės tikriausiai?

- Dirbu.

- Kaip gerai, kai namie dirbti galima, nereikia kamščiuose stovėti ir pan. O kokioj sritį dirbate?

- IT.

- Tai labai įdomu, šiais laikais be to niekaip. Kodėl žmonės visada nori išbandyti tai kas nauja?

- Ne visi.

- Taip, teisingai, bet kodėl kiti vis dar senais būdais kankinasi?

- Ne visi.

- Norime Jums duoti paskaityti čia apie .......... Mes dar norėtumėm užsukti pas jus diskusijai.

- Nežinau.

- Laimingos jums dienos, dar pas jūsų kaimynus užsuksime pakalbėti.

Na labai įdomios 5 minutės. Paruoštos kalbėjimui tikrai - nė vieno neigiamo sakinio, visur pagyrimai man ir pan. Bet jei žmogus nesupranta ką kalbą ir pradeda teiginiais sau prieštarauti, tai jau ir paruošimas nepadės. Neturiu kada, bet reiktų jas ištraukti iš tokių sektų.

Paklausau, paskaitau ir kartais verkti norisi. Ne todėl, kad mūsų šeimai sumažins išmokas, ne todėl, kas jas sumažins pensininkams. Mane apima neviltis į tai, kaip viskas daroma.

Gal aš klystu ir esu neteisus, bet man atrodo, kad norint mažinti išmokas motinoms, prieš tai reikia padaryti taip, kad vaikų darželiai priimtų vaikus nuo 1 metų. Dabar ne tik tokio darželio neįmanoma rasti, bet ir šiaip vaiką užrašyti reikia prieš du metus ar pusantrų.

Norint sumažinti pensininkams pensijas, prieš tai reikia realiai paskaičiuoti už kiek žmogus gali išgyventi vis dar jausdamasis žmogumi.

Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“ man labai priminė to paties autoriaus „Avies medžioklė“.

Visiškai kitas siužetas, bet tuo pačiu kažkas labai panašaus. Veža herojaus savybė, kurią nežinau kaip vienu žodžiu apibūdinti - kažkas tarp naivumo ir atvirumo, bet tuo pačiu ne visiškai tai.

Daug dalykų, kurie kelia šypseną. Svarbiausia - jokio pykčio. Ta pati neapykanta knygoje yra kitokia.

Drąsiai rekomenduoju.

Daugybė mažų akimirkų, kuriomis autorius mėgaujasi. Nuo mums jau pažįstamų, pažįstamų iki begalybės ar nepatirtų.

Pasakysiu tiesiai - man nepatiko. Mano gyvenime pirmas alaus gurkšnis buvo visai kitoks:

Tai buvo nedidelis gurkšnis iš tėvo butelio. Skonis buvo kartus ir kiek muilinas. Negaliu pasakyt, kad man patiko ar ne. Geriant iš butelio su kiekvienu patenkančiu oro burbulu, kitame butelio gale atsirasdavo papildomas muilo burbulas. Nepamenu alaus rūšies. Spėju tai buvo Žigulinis.

Gyvenime patyriau daug malonumų, niekada nemokėsiu taip gerai jų aprašyti, bet... Kito žmogaus patirti malonumai, kurie visiškai neatitinka manųjų, man neįdomūs. Ne kiekvienas atskirai, bet visi kartu.

Knyga nedidelė, jei perskaitysite - tikrai nieko neprarasite.

Evelinos nuomonė kiek kitokia.

Visi skaitė, tiksliau turėjo skaityti, mokykloje. Skaičiau ir aš. Tada patiko. Dabar dar labiau. Ir viskas kitaip - lyg kita knyga. Labai gera knyga.