Kartais susėda „dėdės“ ir sako:

- Sugalvokime kažką. Visi turi nuolaidų korteles, o mes ne. Gal pasidarom ir mes?

„Puiki idėja“ neliko be atsako ir Lietuvos geležinkeliai turi nuolaidų korteles. Kad viskas būtų kuo paprasčiau, parašė instrukcijas, kurias perskaičius sužinojau daug įdomaus.

Kortelės mokestis - 2 Lt (pametus - 4 Lt). Ją užsisakius reikia laukti ir po to patiems dar kartą važiuoti atsiimti.

Čia be komentarų.

Nuvažiavę nuo 2 iki 5 kelionių per mėnesį, kitą mėnesį gausite 2 proc. nuolaidą vienkartiniams vietinio susisiekimo kelionės bilietams (daugiau - 5%).

Tiek kartų važiuojantys žmonės - turi mėnesinius bilietus. Bet jų mėnesiniams bilietams nuolaida negalioja. Jei aš važiuoju kiekvieną savaitę traukiniu į Kauną (nelabai įsivaizduoju to, bet tarkim), tai galiu gauti net 5% nuolaidą. Taigi, 8 kartai su 5% nuolaida man sutaupytų net 6,40 Lt. Labai didelė suma nuo išleistų 128 Lt. Jei aš važiuoju du kartu per mėnesį, tai išleidžiu nebe 32 Lt, o 31,36 Lt. Sutaupau net 64 centus!

Jeigu keliaujate nedaug – vieną, du ar tris kartus per mėnesį, siūlome rinktis Fiksuotą nuolaidos tipą. Taip Jūs turėsite nuolatinę 2 proc. nuolaidą ir gausite papildomas komercines nuolaidas.

Patys prieštarauja sau. Čia jau galima važiuojant vieną kartą per mėnesį ir gauti nuolaidą. Anksčiau rašė, kad bent du.

Jeigu keliaujate daugiau nei penkis kartus per mėnesį skirtingomis kryptimis...

Čia jau atsiranda rekalavimas keliauti skirtingomis kryptimis? 

Esu bambeklis, bet tokios „akcijos“ ir nuolaidos - žudo.  :)

Paskutinė metų diena. Reiktų kažką parašyti...

Darjos Doncovos knyga „Melagės tetulės namai“. Kol kas niekaip nepagaunu kas žavi šios autės knygų fanus. Ši knyga ne visai detektyvas, nors visa istorija apie žmogžudystę. Ji įtraukia, pasidaro įdomu ne pats galutinis rezultatas, o istorijos, bet po to viskas viens du ir baigta. Ne gana to knygoje tiek primityvių sutapimų, kad... Jei manęs paklaustumėte ar skaityti, tikrai nežinočiau ką atsakyti.

Labai detaliai aprašyta kas būna ir kaip gali nutikti. Tiesa sakant, visa tai matau kaskart tik vieno prekinio ženklo tinkle - Senukuose. Kadangi viskas aprašyta tik kaip gali nutikti, bet ne kokias teises turi klientai, spėju, kad tai Senukų užsakytas straipsnis. BEt paskaityti verta kiekvienam.

O čia mano trumpas komentaras:

Išeidinėjate iš prekybos centro, jus užkalbina apsaugos darbuotojas ir mandagiai paprašo parodyti kuprinės, rankinės, pirkinių maišelio turinį

Tikrai, lankausi statybinių prekių parduotuvėse dažnokai. Tačiau niekada nemačiau apsaugos darbuotojo ar kasininkės prašančių parodyti moteriškos rankinės turinį. Nesvarbu kokio dudžio ji yra. O kitiems galiu pasakyti - Jūs turite teisę nerodyti savo kuprinės ar rankinės turinio. Apsaugos darbuotojai niekada nekvies policijos, jei neturi įrodymų, kad kažką vagiate. Aš niekada nevagiu, todėl visada atsisakau parodyti. Jūsų negali ir sulaikyti apsaugos darbuotojai tik todėl, kad jiems noris patikrinti kameras ir pažiūrėti kur ėjote. Tegu kviečia policiją, jei nori jus sulaikyti. To jie niekada nedaro jei nieko nevogėte.

Apsaugos darbuotojai ir pardavėjos - žmonės. Jiems liepė - jie daro. Tačiau jūs irgi žmogus ir tai nesuteikia jiems teisės apžiūrinėti jūsų asmeninius daiktus.

Barbaros Erskine knyga „Šnabždesiai smėlyje“ tokia tikrai jaučiasi, kad moteriška knyga. Ne tik todėl, kad pagrindinės herojos moterys. Tiesiog jaučiasi, kad knygą parašė moteris. Jos negaliu pavadinti detektyvu. Gal daugiau fantastika? Įtraukianti dabarties istorija suriška su praeities. T.y. dvi istorijos paraleliai vyksta Egipte. Fantastika šiek tie kerzina, o pabaiga kaip filmuose - su intencija dar vienai knygai. Tai irgi erzina. Visą knygą ieškomas atsakymas, kurio taip ir neranda. Kai kurios istorijos šiek tiek banalokos, bet iš esmės galima skaityti. Įtrauks tikrai.

Jurgos Ivanauskaitės knyga „Švelnūs tardymai“ yra jos straipsnių (interviu) rinkinys. Ji pati sako, kad juos visus vienija kažkas. Man atrodo, kad tas kažkas yra labai mažas. Yra įdomių intervių, o yra visiškai tuščių - apie nieką. Nežinau ar tikrai reikia skaityti šią knygą.

Panelė Zoja žino ko nori. Labiausiai žino ko nori, kai kažko užsinori.

Darbe buvo dar kelios merginos be panelės Zojos. Viena turėjo draugą, kita - ne. Po to abi turėjo po draugą. Po to viena neturėjo, kita turėjo. Po to abi neturėjo. Po to viena turėjo, kita - ne. Po to... Žodžiu, gyvenimas keitėsi, laikas bėgo. Vieną dieną viena mergina pradėjo pūstis - vaikutis. Visi labai džiaugėsi, bet taip jau nutinka, kad likus mėnesiui iki gimdymo būsimos mamytės išeina ilgų atostogų. Liko tuščia darbo vieta ir į ją pasodino antrąją merginą. Tą, kuri kita. Gyvenimas nestovi vietoje. Antroji mergina jai skirtą dieną pradėjo pūstis - vaikutis. Daug džiaugsmo, be taip jau nutinka, kad ... atostogų.

Ir štai mąsto panelė Zoja: „Visos turi vaikučius. Gal ir man reiktų?“. Vaikai yra džiaugsmas, gėris. Kai jie yra gyvenimas tampa įdomesniu, išeini ilgų atostogų. Yra nedidelė problema - nėra tinkamo tėvo.

Ir štai panelė Zoja dėlioja faktus: viena mergina turi vaikutį, kita taip pat turi vaikutį, abi sėdėjo toje pačioje darbo vietoje. Matyt ta kėdė turi magiškų savybių. Ir ėmė panelė Zoja kasdien po minutę ar pora sėdėti toje kėdėje. Visiško reguliarumo nepavyksta laikytis, bet stengiasi. Nes labai jau panelė Zoja nori vaiko.

Panelė Zoja labai mėgsta save. Ne, ji savęs neragauja, ji tiesiog labai patenkinta būdama savimi: graži, protinga, gabi...

Panelė zoja mano, kad moterys yra gudresnės už vyrus ir to neslepia. Atvirkščiai, kaskart turėdama galimybę tai pasako pabrėždama tam atvejui tinkančią savybę. Pavyzdžiui vyriškos kilmės asmeniui suklydus ji susiraukia, po to išsitiesia, atmeta galvą ir su šypsena ištaria: „mes moterys pastabesnės, todėl tokių klaidų nedarome“. Arba štai: „mes moterys gudresnės, todėl būtumėm padariusios kitaip“.

Tačiau gyvenime ne visada būna kaip nori.

Buvo langas, kuris labai sunkiai užsidarydavo. Vienas kolega bando uždaryti - neužsidaro. Kitas atėjo padėti - neužsidaro. Apžiūrinėja, galvoja kaip čia geriau uždaryti. Čia prieina panelė Zoja, atmeta galvą ir sako: „mes moterys protingesnės už vyrus, leiskite parodysiu“. Ir parodė... stipriai trenkė langą. Tenkė taip, kad jis užsidarė, o kartu skilo stiklo paketas ir pabiro šukės. Ir buvo tylu... kurį laiką.

Man kažkodėl vis kyla šypsena, kai „Firefox“ vadina „Mozzila“. Man asociacijos net iki „Netscape Navigator“ nukeliauja.

Bet ne apie tai aš čia  :)  Sako, kad gerų dalykų niekas nepastebi, o blogus - labai greitai. Naudojausi Firefox, po to Chrome, po to vėl Firefox ir dabar...

Keli pastebėjimai ką gero turi viena ir neturi kita, o tai labai labai palengvina gyvenimą:

Chrome - renkant puslapio adresą jį automatiškai pabaiginėja, o ne tik siūlo variantus. Todėl jei dažnai lankotės basketnews.lt tai pakanka paspausti „b“ ir „enter“.

Firefox - jei puslapio adresas prasideda https (ssl) tai vis tiek prisimena prisijungimo duomenis. Patogu, nes privačioms svetainėms, kurioms reikalingas saugumas, tikrai neverta pirkti ssl sertifikato.

Chrome - neatidaro read-only failų. T.y. Crome išsaugo ant darbastalio failą ir palieka vienu paspaudimu galimybę atidaryti jį. Firefox arba atidaryti arba išsaugoti leidžia. Vienu atveju atsidaro be galimybės redaguoti (read-only), o kitu reikia viską minimizinti ir susiradus pasileisti failą.

Chrome - kad ir kiek jų bebūtų, jie visi telpa ir nereikia rodyklių spaudinėti, norint pasiekti pirmą ar paskutinę.

Firefox - neturi pakimbančių puslapių. Chrome kartais užkimba ant kažkokio konkretaus vieno puslapio ir po to nebeatverčia kol neperkrauni visos programos. Tai kartojasi retai, bet kartojasi, o Firefox to neturi niekada.

Man šia dalykai suteikia daug džiaugsmo, arba atvirkščiai, jei tai būna kita naršyklė.

Nekenčiu vagių, apgavikų ir panašių. Manau, kad kitaip jų pavadinti kaip vagimis ir apgavikais nepavadinsi. Perspėkite visi savo draugus, tėvus ir senelius, kad tik nesiųstų jokių žinučių. Jei išsiųs - 7 Lt iš jų sąskaitos žulikams paremti.

Apačioje apibraukiau tai, ką įskaityti labai sudėtinga. Tačiau aš nepatingėsiu ir perrašysiu:

* Apklausa yra informacinio pobūdžio, viešosios nuomonės tyrimas, skirtas atstovauti Jūsų namo interesus. Rezultatai bus skelbiami žiniasklaidos priemonėse ir interneta: www.nuomoniucentras.lt. Trumposios žinutės kaina penki litai, 88 centai be PVM. Atskaičius operatorių ir kitus mokesčius gautos lėšos bus panaudojamos šios apklausos organizavimo ir administravimo išlaidoms padengti.

Prichoterapeuto Olego Lapino knyga „Vienas megabaitas apie meilę“ yra apie meilė, seksą, meilužius ir su tuo susijusias temas. Man susidarė vaizdas, kad tai tiesiog rinkinys straipsnių, kuriuos jis rašo Delfi.

Šiaip siūlyčiau paskaityti visiems, kurie nori šiek tiek labiau suprasti vyrus. Tiks ir tiems, kurie nori suprasti moteris. Yra ir apie tai. Suprasti vistiek nepavyks, bet bent jau ramiau reaguosite į tam tikrą elgseną.

Gal čia tik man pasirodė, bet knygoje nėra nieko blogo apie neištikimybę. Apie ją yra, bet nieko blogo. Trumpalaikis nukrypimas iš santuokinio kelio yra kas kita nei meilužės susiradimas. Dėl neištikimybės nerasime vienos tiesos, todėl knygoje bandoma paaiškinti kodėl.

Apie daug ką jau buvau skaitęs, todėl daug naujų dalykų nesužinojau. Bet kartais juk tereikia priminti? Jei reiktų rekomenduoti šios temos knygas, rekomenduočiau kitą - „Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“.

Šeštadienį, iki namo likus visai visai nedaug buvo bum.

Išlipęs labai garsiai rėkiau. Pirmą kartą. Šiaip suprantu vairuotojus, kurie per neapdairumą ar žioplumą padaro avarijas, bet šitas buvo blogiausias  :)  Atvažiuojant jis stovėjo vietoje, priešais važiavusi mašina jį pradėjo lenkti, aš irgi. Tada jis pradėjo važiuoti nepalaukęs kol mes aplenksime, neparodęs posūkio signalo ir t.t. Avarinė situacija. Dar kartą norėjau lenkti, kai jis pristabdęs riedėjo, bes iš priekio važiavo kitos mašinos. Galiausiai jis sustojo. Sustojau ir aš. Geri du metrai buvo likę. Jis įsijungė atbulinį, aš ant signalo. Tikėjau, kad jis per tiek laiko sustos. Nestojo. Dar sekundėlė ir būčiau spėjęs įsijungti atbulinį bėgį, o dabar per vėlai sugalvojau ir bum... Tikrai buvo pikta dėl pirmos avarinės situacijos, o čia dar viena kvaila jo sukurta situacija. O kai išlipęs pasakė: „o tu laikeisi saugaus atstumo?“, supratau, kad reikia kviesti policiją.  :)  Buvom tryse, todėl nereikėjo bijoti dėl jo liudininko.

Taigi, iš esmės nieko baisaus neįvyko: su savo kabliu sulaužė nepataisomai bamperį, sulaužė groteles, kurių galima ir netaisyti ir nuplėšė vairo stiprintuvo sistemos vamzdelį. Jei ne paskutinis, tai galima buvo važiuoti ramiai. Bet buvo pasitelkta pagalba - skambutis draugui. Virgis atvažiavo ir nupirko ko reikia, o Ričardas sutvarkė. Namo važiavome su Micra  :)  Šiandien draudimas, bamperio užsakymas ir, kadangi Ričardas tvarkys, tai liks ant alaus  :)

Pamoka, kurią visada atsimenu: atbulas niekada nevažiuok nepasižiūrėjęs du kartus ir niekada nevažiuok greitai, net jei tau atrodo, kad aplink nieko nėra. Ne kartą mane tai išgelbėjo, todėl siūlau ir kitiems šių dviejų taisyklių paisyti  :)

Beje, per paskutinius 3 metus tai antra avarija. Abiejose buvau nekaltas ir abiejose į mane įvažiavo važiuodami atbuli kai aš stovėjau ir spaudžiau garso signalą.

Paulo Coelho knyga „Zahiras“ man priminė Richard Bach knygas. Pirma būna įdomi, antra mažiau, o po to užknisa.

Čia ne visai tai, bet vietomis pasidaro nuobodu. Vietomis nustebina kaip gerai parinkti žodžiai - atrodo viską pajunti ir pats.

Štai čia man gražiausia knygos vieta. Kai pagrindinį herojų paiko žmona, jis skęsta savo apmąstymuose:

Eilinį kartą gaunu tokį laišką:

Norime Jus informuoti, kad spalio 24 dieną (sekmadienį) bus vykdomi SEB
banko informacinių sistemų profilaktiniai darbai, todėl sekmadienį – nuo
spalio 24 d. 00.00 val. iki ) 08.00 val. nebus galimybės naudotis SEB banko
paslaugomis internetu, telefonu ir mobiliuoju telefonu. To pasėkoje neveiks
ir bank link paslauga.

Nė vienas kitas bankas nesiunčia tokių laiškų ir sugeba užtikrinti nenutrūkstamą veikimą. O šiam bankui nusispjauti ant klientų ir ant kitų įmonių. Jie leidžia sau neveikti tai parą, tai visą savaitgalį, tai vėl para...

Alexander McCall Smith knygą „Žirafos ašaros“ pasirinkau tik dėl pavadinimo. Užtaikiau vėl ant detektyvo.

Skaitom.

Prešijoza Ramotsvė (vadinama mma Ramotsvė) yra vienintelė moteris seklė visoje Botsvanoje. Toks šio romano išskirtinumas. Pats tyrimas ne tiek įdomus, kiek knygoje aprašomi įvykiai. Vien vardai niekada neleis užsimiršti, kad tai ne Europa. Tai Afrika.

Iš paskutiniųjų mano skaitytų detektyvų, tai bene geriausias.