Kažkada skaičiau Minio straipsnį apie kirpyklas. Tenka ir man į jas eiti, bet...
Aš gal esu netipinis kirpyklų klientas, nes aš nenoriu ten eiti. Neturiu tam fobijos, bet malonumo irgi nejaučiu. Einu į kirpyklą tik tada, kai tam prisiruošiu morališkai, arba jau labai labai nervina plaukai. Bet po to kai prisiruošiu dar turi ateiti diena, kai prabudęs pasakau: einu. Geriausiu atveju susigalvoju iš vakaro, kad ryte eisiu. Todėl užsirašymai man negalioja.
Tiems, kuriems jau kilo noras mane pamokyti: „tu užsirašyk ir neturėsi kur dėtis“ galiu pasakyti, kad taip, aš tada ten nueisiu, bet man bus vidinė trauma. Na nebūsiu tam subrendęs savyje. Tiems, kuriems kilo noras pasakyti „pabandyk“, atsakau: „bandžiau“ :)
Yra dvi išeitys, kurios mane nuo kirpyklų apsaugotų: kirptis namie arba auginti plaukus. Abi netinka. Man nepatinka ne kirptis kirpykloje, bet pats procesas, kuris trunka ypač ilgai. Na max 5 min ir noriu jau eiti. Panašiai kaip su barzda, nors skustis taip pat neypač mėgstu. Tiesa, tai jau kita istorija :) Augintis plaukus man nepatinka dėl kelių priežasčių: ilgi plaukai matosi kaip slenka, jais užsikiša vonios sifonas, jiems plauti reikia daug šampūno, juos reikia labiau džiovinti, jie pinasi, lenda į akis... Todėl vėlgi lieku prie suskilusios geldos.
Į kirpyklą man tenka eiti 3-4 kartus per metus. Neturiu jokio reguliarumo, todėl galiu nueiti jau po 3 mėn, o galiu ir po 6. Ateinu apaugęs, o išeinu trumpai nusikirpęs. Gal todėl kirpėjos, kartą mane kirpusios atsimena :)
Tai gal ir jūs pakomentuokite kaip jums sekasi su kirpyklom? Moterims visoms patinka, todėl jos gali tik pasityčioti iš manęs, o vyriškoji lytis gali parašyti dar ir ar jiems patinka ar ne ir kiek kartų per metus ten apsilanko.
P.S. paskaičiau savo du ankstesnius įrašus apie kirpyklas ir supratau, kad aš tikrai nesikeičiu :)