Panelė Zoja remontavo namus. Namų remontas ne moteriškas darbas - viską darė samdyti meistrai. Meistrai niekur neskubėjo todėl visi darbai vėlavo. Panelė Zoja norėjo viską užbaigti kuo greičiau ir taip nutiko, kad užsakytą grindų laminatą atvežė anksčiau nei buvo paruoštos grindys.

Panelė Zoja net neturėjo kur dėti tą dangą, todėl atvežė į ofisą. Ofisas didelis - viskas tilps. Paprašė kolegų, kad padėtų sunešti viską. Kolegoms pagelbėti nesunku. Beveik ketvirtas aukštas, dangos tikrai labai daug.

Panelė Zoja, pasirodo, pagalvojo apie kolegų vargą ir pažadėjo pastatyti alaus. Praėjus valandai ji sako:

- Aš duosiu pinigų, o jūs nueikit nusipirksite alaus.

Dėl neaiškių aplinkybių nė vienas alaus nėjo. Praėjus dar pusvalandžiui ji sugalvojo dar geresnį planą:

- Aš sugalvojau dar geriau nei alus. Kameroje yra mano ledų dvi porcijos, tai jūs juos galite suvalgyti.

Ledai liko nesuvalgyti.

Akurat parodė mane per BTV žinias  :))

Atlikau savo pareigą ir prabalsavau už, mano manymu, mažiau blogą partiją - Tevynės sąjungą.

Šiemet pirmas kartas kai neatnešė balsavimo lapelio. Ne tik man, bet visam namui. Iš tiesų manau, kad jų galėtų niema nenešti, bet spėju, kad kažkas gavo pinigus, o išnešioti patingėjo.

Prieš einant balsuoti paskaičiau Račo bloge apie tai, kad galima juk visai neimti balsavimo biuletenio. Buvau suplanavęs sugadinti balsavimo už elektrinę biuletenį, o dabar paprastesnis variantas. Aš manau, kad apie tai reikėjo galvoti tada, kai prisiėmėm tokius įsipareigojimus, o ne tada kai atėjo laikas uždaryti.

Kol aš stovėjau koridoriuje ir kartojausi kandidatų sąrašus (namie buvaujau peržiūrėjęs), praėjo Baltijos televizija. Kai priėjau atsiimti balsavimų lapų, jie jau filmavo. Pasakiau, kad man nereikia balsavimo lapo už atominę, nes nenoriu balsuoti. Sako: „Tai jūs vistiek paimkite“. Pakartojau, kad nenoriu balsuoti. Sako: „Tai jūs sugadinkite ir įmeskite“. Tada pasakiau dar kartą apie nenorą balsuoti ir apie tai, kad nebenoriu jog mane verstų tai daryti. Spėju jei ne kamerą, būtų kitaip, bet lapelį patraukė ir nusiramino.

Po to turėjau garbės pasakyti apie šį nepasitenkinimą į kamerą. Tai gal dabar per teliką parodys  :)

Panelė Zoja mėgsta fotografuotis. Kai atsuki mobilaus telefono objektyvą, ji staiga pasitaiso plaukus, ištiesia nugarą ir šypsosi. Kartais, kai šalia būna jai mielas arba pinigingas vyrukas, ji padeda kairę ranką jam ant peties, tada dešinė ant savosios, tada smakrą ir šypsosi. Jai nereikia jokių procedūrų - tai įgimta.

Panelė Zoja labai mėgsta fotoaparatus. Kuo didesnis - tuo smagiau. Pasitaiso plaukus, ištiesina nugarą, laukia. Paukščiukas. „Dar kartą“ - prašo ji - „o jei nesigaus?“. Juk visada du geriau už vieną, o trys už du.

Kartą panelė Zoja pareiškė, kad nori pirkti fotoaparatą. Pirkti jai patinka dar labiau nei fotografuotis. O norėti kažko dar labiau negu pirkti. Daug jos istorijų turi žodį „noriu“. Tačiau fotoaparato taip ir nenusipirko, nes nors pirkti yra geriau nei fotografuotis, bet fotografuotis yra daug geriau nei fotografuoti.

Jau labai seniai mane nervina seimo nariai. Yra du dažniausiai vartojami žodžiai:

komitetas

departamentas

išmokite pagaliau juos kirčiuoti taisyklingai!

Taip jau nutiko, kad pusantrų metų vaikščiojau be priekinio danties. Šiandien vėl turiu visus dantis.

O viskas buvo paprasta - vieną dieną lūžo priekinio danties šaknis. Dantį išrovė, išvalė kaulą. Tada kurį laiką buvau su pilna burna siūlų. Po to reikėjo laukti kol viskas sugijo. Tada vėl pjovė, dėjo kažko ir taip priaugino kaulą. T.y. Man trūko kaulinės medžiago, todėl reikėjo priauginti. Vėl pilna burna siūlų ir 4 mėn. poilsio. Priauginus, reikėjo labai saugotis peršalimų. Tada atėjo laikas implantui. Prieš žiemą dirbau statybose, todėlnerizikavau dėtis implantą. Jį įsidėjus žiauriai reikėjo saugotis peršalimo. Implanto kaina labai didelė, todėl tikrai gaila, jei darbas nueitų veltui. Žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje prasirgau porą mėnesių. Taigi, implantą įsidėjau tik balandį. Vėl pjovė, suko į kaulą, siuvo. Tada vėl 4-5 mėn. irdanties protezavimas. Pagaliau viskas baigėsi ir aš su dantimi. Visa procedūra man kainavo apie 5000 Lt. Iš tiesų tai ir be danties visai gerai gyvenau  :)

Pabandžiau:

The players of FYR of Macedonia's basketball team are the new heroes in their country and it's not just because they have booked a place in next year's EuroBasket in Poland.

No, sports fans in the country couldn't help but admire the passion and flair Jovica Arsic's men showed in their qualifying campaign.

Gavau rezultatą:

Žaidėjų iš BJR Makedonija krepšinio komanda yra naujų herojų iš savo šalies, ir tai ne tik todėl, kad jie užsakytą vietą, į ateinančių metų Europos krepšinio Lenkijoje.

Ne, sporto šalyje negalėjo padėti, bet grožėtis aistra ir uoslė Jovica Arsic vyrų parodė savo kvalifikuotąją kampaniją.

Juokinga :)

Sapnavau, kad Alina Orlova yra mirusi. Galvoju:

Tokia jauna ir jau mirusi. Tai kodėl niekas nemini jos mirties metinių ar nedaro koncertų jai atminti?

Kartais būna užeina kažkoks kvailas noras išbandyti. Pvz.: nusidažyti plaukus šviesiai, pasidaryti tatoo ir pan. Iš tiesų tai tatoo gal nelabai noriu (o gal ir visai nenoriu). Plaukus kažkada dažiausi. Po tokių eksperimentų ateina laikas kai nebesinori. Tereikėjo pabandyti. Dabar yra noras nesiskusti labai ilgai. Jau seniau jis buvo, bet kažkaip... Dabar jau kuris laikas sėkmingai ensiskuti ir planuoju tai daryti ilgiau. Įdomu kada nusibos? :)

Jūrų muziejus. Klaipėda. 2008

Vakar ryte buvau Lietuvos pašte. Matyt dabar pensijų ir pašalpų mokėjimo metas, nes pilnas paštas bobučių. Vaizdas neįtikėtinai įdomus.

Viena bobutė lenta prie langelio be eilės. Kitos barasi, bet ta sako, kad jai reikia ir toliau daro savo. Sugeba paštininkei atsibosti, ji paima dokumentus ir tikrina kas jai priklauso. Kažko perklausia ir tada kita paštininkė (prie kito langelio sėdinti) sako: „jos numeris XXXXXX ir jai pensiją neša į namus“. Bobutė pasiunčiama namo laukti pensijos ir išeidama oriai: „na ir gerai, lauksiu namuose sau“. Na jei jau jos numerį mintinai žino ir ją atsimena, tai ji tikrai pati turi žinoti, kad jai namo atnešapensiją ir, kad nieko negaus pašte.

Kita ruskė trypčioja neranda vietos, kažką bamba, apie tai, kad jos laukia mašina. Paštininkei atsibodo ir tada liepė griežtesniu balsu, kad stotų į eilę. Tada reikėjo matyti: ji rankomis nustumia šalia stovėjusią kitą bobutę, bet taip, kad ta vos neapsiverčia, tada kitą eilėje stumia pečiu taip, kad dar dar trys už jos stovėję žmonės atšoka atgal. Ir atsistoja į atlaisvintą vietą.Antroji gavusi pečiu kažką pasako ir tada gauna tiesų ir visiems suprantamą atsakymą: „tuo dar į snukį duosiu taižinosi“. Net aš išsižiojau. Nesu piktas žmogus, bet kilo labai didelis noras imti ją už pakarpos ir mesti nx iš to pašto.

Šiandien iki darbo mačiau net dvi pėsčiųjų perėjas, prie kųrių stovėjo policininkės. Būtų dzin, jei nebūtų sukėlusios šypsenos:

pirmoji buvo su aukštakulniais bateliais
antroji buvo su moterišku ne mažu rankinuku ir jis jai pastovisi smuko nuo peties

Vaizdas vertas dėmesio. Todėl dabar stebėsiu ir kitas perėjas :)

Niekada nepražiopsosi rudens - jį primena automobilių kamščiai.

Šį savaitgalį teko jau antrą kartą dalyvauti kiaulės pjovime. Kai įėjau į tvartą, ji gulėjo ant šono ir buvo tooookia didelė... nesitikėjau, kad pajėgs atsistoti. Nežinau kiek svėrė, bet virš 300 tikrai. Tryse iš tvarto nesugebėjome išvesti. O ant stalo penkiese neužkėlėm. Teko prisigalvoti laiptų ir tik tokiu būdu pavyko.

Kiaulės pjovime slykščiausias etapas yra jos išvedimas, nes žviegimas toks šlykštus, kad kurtina.

Visi kiti etapai sunkesni, lengvesni, bet ne tokie šlykštūs :)

Jūrų muziejus. Klaipėda. 2008