Jau keturi metai. Negaliu sakyti, kad jie praėjo labai greitai. Galiu pasakyti, kad man asmeniškai tai geri metai, nes darbas yra malonus. :)
Ta proga pareklamuosiu šios dienos akciją. Tikra nuolaida visoms knygoms. Kainos prieš taikant nuolaida nesukeltos, kaip daro daugelis. :)
Levo Tolstojaus knyga „Ana Karenina“ yra knyga apie meilę. Apie didelę, beprotišką ir kartu visiškai žemišką.
Kažkoks magiškas sugebėjimas aprašyti visas mintis ir jausmus nuo banalių akimirkų iki Holivudo rodomų nežemiškos meilės vaizdų. Tiesa sakant, neįsivaizduoju kokiu būdu galima visa kas aprašyta paversti vaizdais. Galima parodyti gražių atvirukų, bet ne minčių. Nesuprantamu būdu rusų rašytojai sugeba įlįsti taip giliai į žmogų, kad skaitydamas rausti, bali, džiaugiesi, liūdi už herojų.
Gera knyga.
Dažniausiai alų perku pilstomą. Dabar su pilstomo alaus taškų tankiu yra labai nebloga situacija. Situacija labai nekokia su ten dirbančiais žmonėmis. Ne su visais, bet tokių keistų yra nemažai. Kelis keistesnius atvejus papasakosiu.
Šiaurės miestelyje Vilniaus alaus taške dirbdavo vaikinas, kuris pakankamai naglai kaulydavo arbatos. Jis linksmas, bet tie bajeriai kas minutę apie arbatą greitai užknisa. Tiesa, tai buvo dar sename taške.
Baltupiuose esančiame Vilniaus alaus taške atėjos kaskart galvoji ar labai ar mažiau nei labai bus susiraukęs pardavėjas.
Baltupiuose prie Maximos esančiame taške su pardavėju ilgai buvo viskas gerai. Tačiau ten atsiradę „baro“ lankytojai ne tik stipriai gadina vaizdą, bet ir kvapelį nekokį duoda. Visos pilstymo vietos yra registruotos kaip barai.
Madoj (dabar Pasidaryk pats) esantis taškas yra labaai keistas. Ten pora kartų teko nusipirkti surūgusio alaus. Niekas net negalvojo man grąžinti pinigų kai atėjau kitą dieną. Bet jie pastoviai nedirba, tai neaišku kodėl, tai dėl techninių kliūčių ir pan.
Pašilaičių Norfoje yra Rinkušių alaus pilstymo taškas. Va su juo pakankamai viskas normaliai. Normaliai kalba, bendrauja ir aptarnauja.
Viršuliškėse prie gaidžio atsidaręs taškas iš pradžių mane stipriai nudžiugino. Tačiau dabar tai tapo ta viena kur „man daugiau nebepils“. Paskutinį kartą ten užsukus vėl buvo kitas pardavėjas. Šį kartą atrodantis kaip bomžas. Netvarkingas, purvinais nutampytais drabužiais... Įpylė alaus, padaviau jam 200. Jis man: „aš ne milijonierius“. Supratau, kad pardavėjas iš visų pusių žiūrint yra maladec. Sakau: „tai ką man dabar daryti?“. Tai nueik ten už kampo antram aukšte yra kavinė ir pabandyk pasikeisti. Aha... kaip šauksi taip atsilieps. Išėjau. Jis pamatęs, kad ne į tą pusę išbėgęs paklausė ar neisiu keistis ir išgirdęs neigiamą atsakymą pasakė: „tada daugiau nebepilsiu“. Aha... :)
Dar vienas normalus taškas yra Naujininkuose Biržų alaus. Ten su pardavėju labai tvarkoj yra. Netvarkoj su išvaizda. Kai kuriuos gąsdina vietinė publika, kuri man yra visai ne minusinė. Bet todėl, kad jie pastoviai ten leidžia laiką bendraudami ir žaisdami kortomis. Man gražu kai ne tik moksleiviai eina į barus.
Tikiu, kad mano nuotykiai tik gėlytės, bet kažkaip keistoka :)
Kai pagalvoju, tai per Facebook ar G+ nuteka daug neblogos informacijos. Ji yra nuorodų ar trumpų komentarų pagrindu. Ji bėga, prabėga ir kažkur dingsta. Ar bandėte kada susirasti ten kuo dalinotės? Man dažniausiai nepavyksta. Nutariau pabandyti sumesti čia kas pastaruoju metu ten vyko. Tik rinktinė ir visiškai tarpusavyje nesusijusi informacija.
1. Ryte, jums pagirios? Garsus JAV namų aludaris Charlie Papazian, rekomenduoja išgerti stiklinę sulčių pagardinta pora šaukštelių alaus mielių. Apie tai aludaris ponas niekas
2. Yra darboviečių, kur: atostogų laikas nėra fiksuojamas ar sekamas, nemokami pusryčiai, pietūs, vakarienė, užkandžiai, gėrimai, meno programos bei masažas, nemokamas alus, kelionės... Ne, čia ne apie Lietuvą
3. Kinas. We Need to Talk About Kevin. Norite meilės, šaudymų, šeimos viename filme? Čia tai rasite. Norite smurto, neapykantos, kaltės? Čia tai rasite. Tikrai sunkus ir ne ramiam vakarui filmas. Bet geras.
4. Verslininkas pirko 8t cukraus po 2 Lt už kilogramą. Padidinęs cukraus drėgnumą 10%, jis pardavė cukrų po 2 Lt už kilogramą. Kiek litų pelno turėjo verslininkas?
5. Turime vieną geriausių ministrų iš visų kiek pamenu. Tačiau yra žmonių, kuriems tai neįdomu. Įdomu sugalvoti kaip pasireklamuoti. Svarbu, kad tik ne savo sąskaita.
6. Juokai. Jeigu vyriškis siūlo jums nepakartojamą seksą, vadinasi jis realistas ir žino, kad: arba antrą kartą jis nebegalės, arba antrą kartą jam niekas neduos.
7. Niekaip nesupratau kaip ten tos plastikinės lauko durys reguliuojamos. O viskas labai paprasta.
8. Ar žinote, kad praradęs balsą gaidys rytais vibruoja?
9. Kai užeini į troleibusą jautiesi ne kaip transporto priemonėje, o lyg patalpoje kur veikė „laisvieji menininkai“.
10. Gamintojai vis dažniau ženklindami alų vartoja terminus „lager“ ir „ale“ – būtent tai ir yra pagrindinės dvi alaus atmainos. Kuo šios rūšys skiriasi?
11. Sugedo mano mašinos stoglangis.. Iš laiptinės pavogė Domo triratuką.. Mano siuntinys užstrigo muitinėj, o jo skubiai reik... Daug optimizmo.
12. Aš atsiribočiau nuo tokios organizacijos, netgi jeigu mano tikėjimas visiškai sutaptų su visais tais religiniais niekais. Žiauri realybė.
13. Video:
14. Daugiausia linksmi vaizdeliai:
Galiu viską rašyti savo vardu, bet iš tiesų tai šiom dienom nutiko mano draugui. Visa info tikra, visus laiškus ir atsakymu mačiau pats.
Taip jau yra, kad Vytenis nekenčia spamo. Registruodamasis kiekvienoje vietoje naudoja vis kitą el. pašto adresą. Jį naudoja tik toje svetainėje kur registruojasi ir daugiau niekur. Taip nutiko ir su fotofabrikas.lt tačiau vieną dieną gauna laišką iš ekodiena.lt į tą dėžutę, kuri buvo panaudota tik fotofabrikas.lt registracijoje.
Nusiuntė užklausimą fotofabrikas.lt ir paprašė paaiškinti kodėl jie perdavinėja savo klientų duomenis kitiems. Atsakymas buvo toks: „Su ekodiena.lt Fotofabrikas neturi jokių "ryšių"...“. O kaip tada el. pašto adresas nutekėjo? Turiu kitą pažįstamą, kuriam Fotofabrikas nesumokėjo už paslaugas. Kas paneigs, kad jiems su pinigėliais sunku ir jie nori uždirbti iš visko. Tame tarpe ir prekiaudami el. pašto adresais?
Kreipėsi į ADA, kuri tokius dalykus prižiūri ir tvarko. Trumpai atsakymas buvo toks:
Buvo siūloma skaityti straipsnius, o ne pirkti prekių ar paslaugų. Taip pat nebuvo teirautasi nuomonės dėl prekių ar paslaugų. Todėl tai nėra tiesioginė rinkodara.
Deja, bet kadangi ekodiena.lt pasakė, jog el. pašto adresas ne vogtas, ne pirktas, o per jų puslapį įrašytas, tai ADA nepasivargino kreiptis į fotofabrikas.lt.
Neįtikėtina, bet siųskite tokius laiškus į valias ir niekas nieko jums nepripaišys. Pilnas atsakymas žemiau:
Pasirodo lietuvių kalboje nėra žodžių su F raide. Lygiai kaip ir su H. Čia ačiū Rokiškiui už pamokėlę. Netikite? Sugalvokite bent vieną.
Prie to paties: niekada neatrodė keistas šalies pavadinimas Prancūzija?
Kas man gali atsakyti kodėl kalbainiai keistai sulietuvina šalių ar miestų pavadinimus?
Prieš pora dienų užkliuvo sulietuvintas „Žemutinis Naugardas“ (Нижний Новгород). Kodėl iš trijų žodžių sulietuvinti du?
Kodėl rašome „Naujasis Orleanas“, „Naujasis Džersis“ ir „Niujorkas“?
Nagi, rašykite daugiau klausimų jei nežinote ir atsakymus, kurie žinote.
Trumpai. Kai tik paleido Google+, iš pradžių nesupratau kam jo reikia. Juk yra Facebook! Teisybės yra, bet ne viskas taip. Facebook nieko nekeitė, neveikiantys dalykai buvo taisomi mėnesiais. Dabar gi viskas kitaip ir čia G+ dėka. Štai jau vienas pliusas. :)
G+ iš pradžių pasirinko labai teisingą strategiją - bukai nekopijavo FB. Taip, tai socialinis tinklas, bet G+ yra mišinys FB ir Twitter. Facebook buvo skirtas draugams ir pažįstamiems, Twitter - ne draugams ir pažįstamiems. G+ padarė mišinį. Tam pasiūlė ratus. Nori draugų - susimesk juos į vieną iš savo ratų ir rašyk tik jiems. Nori visiems - rašyk visiems. Skaityk ir sek visus, kas tik dalinasi informacija. FB vartotojų didžioji dalis iki šiol nežino, kad gali skaityti ne tik draugus. Šita funkcija atsirado iš G+, bet net ir man sunku tai atsiminti. Tuo tarpu G+ tai natūralu.
Jei jums kyla klausimų kam skaityti nepažįstamus žmones, paklausiu ir jūsų - o kam jūs skaitote naujienas, žiūrite televizorių? Lygiai tas pats, tik čia milijonai mažų kanalų, kuriuos renkiesi pats. Daug žinių sužinau iš socialinių tinklų, ir ten gaunu jau prafiltruotą informaciją. Nepatinka kaip filtruoja - išjungiame tą kanalą, pasirenkame kitą.
Foto: juhansonin
Ant visų knygų yra ISBN kodai. Kam jie? Ką jie reiškia?
Anksčiau ISBN kodai buvo 10 skaitmenų, dabar jie tapo 13-os. Kodą sudaro:
Dabar jau turėtų būti aiškiau, kam kode rašomi brūkšneliai (galima ir tarpais). Nėra reikalavimo tą daryti, atskiriami tik tam, kad mums būtų lengviau perskaityti. Skaitome lengvai, bet vis tiek nežinome kam.
Pirmas ir paskutinis kodo elementai yra fiksuoto ilgio. ISBN kodas spausdinant jį visada pradedamas „ISBN ...“.
Po to einantis Priešdėlis yra 978 arba 979 (kol kas tik šie). Lietuvoje tik 978. Turime ISBN 978-
Toliau yra Registracijos grupė. Tai gali būti šalis, geografinis regionas, ar kalbinis regionas. Pavyzdžiui 3 yra vokiečių kalbinis regionas (978 priešdėlis), 982 - Pietų Ramiojo vandenyno (South Pacific) (978 priešdėlis). Jis gali būti iki 5 skaitmenų ilgio. Lietuvai yra skirti 9955, 9986, 609 (978 priešdėlis). Turime ISBN 978-9955-
Toliau turime registratorių, arba leidėją. Kiekvienas leidėjas turi savo numerį. Šio skaičiaus ilgis gali būti net iki 7 skaitmenų. Kadangi nuo šio skaičiaus priklauso ir likusio leidinio skaičiaus ilgis, tai įprastai didžiausi leidėjai turi trumpesnius kodus. Lietuvai, ko gero, nelabai aktualu :) Turime ISBN 978-9955-49-
Leidinio ar leidimo numeris. Jo ilgis gali būti iki 6 skaitmenų ir jis priklauso nuo dviejų prieš tai buvusių (suma turi būti 9). Tarkim prieš tai buvusių suma yra 6. Lieka 3 skaitmenys. Tada leidinio numerį 25 rašytumėm 025. Turime ISBN 978-9955-49-770-
Atėjo laikas Kontroliniam skaičiui. Bandome jį nustatyti:
Dabar matydami knygą galite pasakyti ar Lietuvos leidyklos ar ne. Matydami dvi knygas dažnai galėsite pasakyti ar tos pačios leidyklos. Taip pat tam tikrai atvejais, kuri knyga naujesnė.
Kažkada šiek tiek rašiau Romualdui kaip geriau daryti. Ta proga supratau, kad ne visi žino kai kuriuos dalykus.
Pagrindinis dalykas - visas lubų gipsas turi būti sujungtas per profilius. Visi kraštai. Kad būtų aiškiau, nepatingėjau nufotografuoti. Taip bus paprasčiau ir aiškiau. Mažai teksto - daug vaizdo.
Foto: cursedthing
Alų virti gali visi. Čia taip galima perfrazuoti Gusto. Kai žmonės sužino, kad verdu alų, pradeda galvoti, kad esu super duper alaus ekspertas. Iki alaus žinovo man labai toli, o ir neturiu tikslo juo tapti.
Man patinka alus. Kai tik baigiau „reklamos užkerėtas“ etapą, alų pradėjau gerti įvairų. Nesvarbu kada tai buvo, visiems, kuriems tikrai patinka alus, toks etapas turi pasibaigti. Noras paragauti vis kitokio alaus, noras palyginti skirtingas rūšis turi būti aukščiau. Tik ragaudami skirtingą alų galite susidaryti nuomonę apie jį. Nereikia tikėti čempionatų medaliais, reikia alų mėgti tokį, koks patinka jums. Gerdami vienos rūšies alų, save apgaudinėjate.
Neseniai vienas draugelis, bręstantis aludaris, pasakė: „žmonės slidinėja, skraido, tai gal man alų virti reikia?“. Jis dar neverda, bet vieną dieną ims ir pradės (ane?). Alaus virimas nėra mistika, nėra stebuklas. Išsivirti sau alaus nereikia daug vietos. Reikia viryklės, puodų ir tam tikros įrangos, kurią nesudėtingai galima įsigyti ar pasigaminti ir laiko. Po truputį ateina praktika ir jau žinote nuo ko pradėti, kuo baigti, ką kitą kartą darysite kitaip. Niekada toks pats, visada kitoks alus. Ne visada tobulas, bet visada savo.
Nuo ko pradėti? Tiesiog paskaitinėkite turėdami laiko. Po to viskas savaime. Daug informacijos yra čia: atvirasalus.lt, alaus.info, žemiau esančiuose video, įsigyti beveiks visko galite savasalus.lt:
Įveikia visus Victor Marie Hugo „Vargdieniai“ tomus. Ar buvo taip blogai? Ne. Bet norint galima buvo padaryti pusantro tomo istorijos.
Beskaitant vis pagalvodavau, kad V.M. Hugo į šią knygą sudėjo viską ką kažkada skaitė, ką rado, ką žino. Daug istorijos, faktų, kurių dalis nesuprantu kaip siejasi su knyga.
Istorija apie vargstančius ir ne tik. Ir žinote ką? Jų vargas, palyginti su tuo kaip vargo lietuviai „Sukilėliuose“ yra juokas. Tik lietuvių visas vargas buvo toks pilkas ir be prošvaisčių, kad rašytojai nesukurdavo laimingos linksmos pabaigos. O be to - kas gi žiūri filmus ar skaito knygas? :)
Bet kuriuo atveju, verta buvo skaityti.
Čia jau nerimsta svetimų pinigų skaičiuotojai :) Juokauju, suprantu, kad daug kam įdomu. Vieniems, kad pagalvotų ir žinotų ar verta įsirengti geoterminį šildymą, kitiems, kad pasigirtų jog moka daug mažiau.
Šiemet elektra brango. Aš pasikeičiau planą į Namai. Pagal mano skaičiavimus turėčiau mokėti mažiau.
Nors kiekviename įraše primenu apie tai, vis tiek atsiranda žioplių, kurie neskaito nieko, išskyrus skaičius. Čia yra visa namo sunaudojama elektra. Neseku kiek moku už apšvietimą, arbatą, nuotekų įrenginius. Visi mano reguliarūs mokesčiai yra elektra. Tiesa, viryklė dujinė. Per 9 mėn sunaudojau visą balioną, kurio užpildymo kaina buvo 100 Lt.
Apie 170 m2 gyvenamojo ploto.
Kaip supratau, iš esmės atnaujinama Vilkmergės alaus produkcija. Ta proga teko paragauti ir naujojo Šviesiojo alaus. Ragavau tik kartą, todėl kitą dieną galėtų būti ir kiek kitokie įspūdžiai.
Pradėkime nuo išvaizdos. Nieko negaliu prikišti. Galiu tik girti, girti, girti. Labai gražus butelis, kuris tikrai vilioja pirkti ir mėgautis. Visa pakuotė ir įvaizdis yra labai gerai padaryta. Yra tik vienas man nepatinkantis dalykas - butelio tūris yra 0,41 litro. Nelabai sugalvoju kokia prasmė daryti viską super gerai ir imti išsidirbinėti su tūriu.
Dabar apie patį alų. Nežinia ar čia butelis suteikia per didelius lūkesčius, bes skonis yra............. Ne, ne blogas. Jis toks, apie kurį nelabai ką galima pasakyti. Trūksta išraiškingumo. Toks alus turi turėti aiškiai išreikštą ir aiškiai atskiriamą skonį, o dabar aklame teste abejoju ar kas atpažintų jį. Čia yra „mažųjų“ bravorų produkcija ir ji turi būti aiškiai išreikštas skoniu, o tik po to pakuote. Dabar gi atvirkščiai. Viską sudėjo į pakuotę ir alaus skoniui pritrūko laiko?
Bet kuriuo atveju šį alų paragauti verta vien dėl jausmo, kurį teikia tara, o skonis jums vakaro nesugadins.
Kelionė su knyga? Pirma mintis: kur skridai? Niekur. Važiavau į polikliniką.
Šiek tiek keista, bet niekad nemačiau poliklinikoje skaitančių knygas. Laukiančių po valandą ar dvi pilna. Apie tai nesunku sužinoti, nes žmonės susiraukę pasipasakoja net jei ir neklausai. Vienu metu poliklinikoje lankydavausi kasdien. Taip porą savaičių. Knygų ten nėra. Yra kryžiažodžiai, telefonai, diskusijos...
Pačiam keista, bet daugelį skaitytų knygų atsimenu kartu su vieta, kur jas skaičiau ar lankiausi beskaitydamas. Aplinka prisiriša prie knygos. Net jei knygą skaičiau 10-yje vietų - viena ar dvi lieka. Vietai pasikeitus, atsimenu kaip ji tada atrodė. Atsimenu prie kurių durų sėdėjau, tačiau niekada nepamenu žmonių, kurie šalia kažką kalbėjo, kažką pasakojo ar klausinėjo.
Mano kelionės į gydymo įstaigą susijusios su „Prisukamo paukščio kronikomis“. Toks pat lėtai bėgantis laikas, sėdėjimas lyg šulinio dugne. Daug nepažįstamų žmonių, kurių kiekvienas nesivažydamas tave kalbina.
Įrašas yra pritaikytas manoknyga.lt konkursui. Žinau, kad nelaimėsiu, bet... :)
