Blogas
Papasakosiu dvi istorijas, kurių vieną pamačiau vakar vakare savo kieme, o kitą šiendien ryte.
Pirmoji:
Mūsų kiemas yra žiauriai užkištas automobiliais. Atvažiavus dieną, daugiau nei pusė vietų būna užimtų. Kažkada mūsų kieme buvo alubaris ir giros pardavimo namukas. Jį vadindavo trys seserys ar dvi seserys. Man atrodo, kad trys. To kioskelio-namelio nebėra seniai jau, bet tokia mini aikštelė likusi. Vieną dieną kažkas sukalė kuoliukus ir apjuosė juosta ne visą aikštelę, bet ta vietą kur stovėjo alubaris ir vieną kraštą aikštelės. Matyt kažkas kažką ten statys. Spėkite ar „kultūringieji“ vairuotojai nenuplėšė juostos ir nepristatė automobilių. Nežinau, man kažkaip nesuprantama...
Antroji:
Ryte į darbą važiuoju pro Mados sankryžą. Aš atvažiuoju Viršuliškių gatve, kertu Laisvės pr. ir važiuoju link Akropolio. Taigi, sankryžojie prieš Laisvės pr. yra dvi juostos. Iš abiejų galima važiuoti tiesiai. Visada atvažiavęs pirmas, antras ar trečias sustoju antroje. Pirmąją palieku tiem, kas suka į dešinę, nes ten yra žalia rodyklė. Tokių tikrai daug būna. Šiandien atva-iavau pirmas, sustojau antroje juostoje. Iš galo atvažiavo kitas automobilis ir... aišku, kad sustojo pirmoje. Vairuotoja moteris (be jokių užuominų). Prieš užsidegant žaliai, aš pradėjau važiuoti ir išvažiavau pirmas. Tiesa, jei važiuoji tiesiai, ten tik viena juosta belieka. Prieš ją buvau gerokai priekyje. Prieš pat susiaurėjimą ji man pradėjo pypsinti, pypsinti, pypsinti. Nuo mano automobilio galo iki jos buvo kokie 4 metrai. Kažkodėl labai norėjau sustoti, išlipti ir paklausti ką ji galvoja apie vairavimo kultūrą keliuose. Bet nesustojau.
Gerb. kalbėtojai apie karą keliuose,
Įveskite tokį dalyką mokyklos pirmose klasėse. Tada vaikai augdami jau turės supratimą apie tai, jie papasakos savo tėvams, draugams. O kai jie užaugs, mūsų keliuose bus ramu ir gera. Dabar galite verkti kiek tik norite ir dejuoti, kad baisu keliuose, reikia didinti bausmes, reikia atiminėti automobilius ir pan. Gal pradėkime nuo elementarių dalykų, kurie ateity labai labai atsipirktų.
Susipažinimas:
Septintoje klasėje pakeičiau mokyklą. Kažkaip man keista, nes mokyklą pakeičiau ne nuo naujų mokslo metų pradžios, o nuo spalio kažkelintos. Mes tokie buvome tryse. Papuolėme į 7e klasę. Įspūdis buvo įsimintinas, nes ši klasė buvo blogiausia iš septintų. Joje mokėsi antramečiai, vienas trečią ar ketvirtą kartą jau buvo likęs kartoti kursą. Toje klasėje mokėsi daug keistų žmonių, o vienas jų buvo šviesiais trumpais plaukais, o gale palikti ilgi. Jį pravardžiavo „Švediška natūra“. Tuo metu mokykloje labai populiaru buvo laistytis vienkartiniais švirkštais, o jų įsigyti buvo žiauriai sudėtinga. Taigi, jis jais prekiavo. Ar mes tada susipažinom? Turbūt ne. Aštuntoje klasėje mane, kartu su vienu iš kartu pakeitusių mokyklą, pervedė į geriausią 8d klasę. Kaip tik aštuntoje klasėje nuėjau į mokytojų namus ir užsirašiau į informatikos būrelį. Tada valdė klaviatūros, jungiamos prie teliko. Atrodo Santaka, Robikas. Atėjęs pirmą kartą anksčiau laukiau prie durų. Tada atėjo ir Vytenis. Kažkaip pasikalbėjom (iki tol nebendraudavom). Va čia ir buvo pažintis. Po to į informatikos būrelį ateidavom valanda ar pora anksčiau ir žaisdavome sifa. Čia toks žaidimas, kai turi kažką mesti ir pataikyti. Dėl mūsų Moksleivių rūmuose pradėjo rakinti kai kurias duris. Tapo sunku pabėgti.
Trumpai apie:
Dabar labai rimtas arba tokį vaizduoja. Būdavo gerų laikų, kai per savaitę po kelis kartus atsisėdę suvalgydavom saldainių dėžę ir išgerdavome šampano bonkę. Pas jį tokio gero buvo daug. Dar Vytenis visada labai mylėjo kompus. Myli ir dabar, bet gal kiek kitaip. Dar galiu pasigirti: kai jis susipažino su savo žmona, tai ir aš buvau tada. Taip, jis vedęs. Dar mokykloje jis turėjo kortas. Keistas kortas. Vietoj kryžiū - gilės, vietoj būgnų - kamuoliai. Kitų nepamenu. Žinau, kad visi kas žaisdavo būdavo labai nepatenkinti.
Geros savybės:
- užsispyręs
- jei reikia dažniausiai padeda
- su juo ramiai galima keliauti
Blogosios savybės:
- nelabai prognozuojamas
- kartais per didelis teoretikas
Citatos ir frazės:
Deginta duona. Jis taip kelis metus vadindavo keptą duon po to, kai vieną vasarą padirbėjo duonos kepykloje. Ten duoną kepdavo, o visur kitur jau degindavo keptą.
Nuotykiai:
Vytenio tėvas turėjo automobilį: žigulius. Juo važiuodavo tik savaitgalisi į sodą, arba į kaimą. Į darbą juk važiuoja autobusai. Taigi, kiekvieną savaitgalį (išskyrus žiemą) tėvas važiuodavo į sodą. Ankstyvą šeštadienio rytą eidavo į garažą (jis už kelių kilometrų nuo namų), pasiimdavo automobilį, atvažiuodavo iki namų, pasikraudavo, važiuodavo į sodą. Iš sodo vakare grįždavo namo, išsikraudavo, važiuodavo į garažą, palikdavo automobilį, grįždavo namo. Sekmadienį visa procedūra kartodavosi. Skirtumas tik tas, kad iš sodo grįždavo gerokai anksčiau - apie 4. Automobilio raktai būdavo griežtai saugomi. Vytenis buvo gudrus ir kartą iš tėvo paėmė raktus, mes pasivažinėjome. Reikalas patiko, todėl pradėjome dažniau. Po to pasiekėme tokį lygį, kad automobilį pasiimdavome sekmadienį vakare, o pastatydavome penktadienį vakare. Visą laiką jis stovėdavo kaimyniniame kieme, o per dienas mes važinėdavome visur. Taip tęsėsi apie metus. Po to bevažiuodamas netyčia susitiko tėvą. Įdomi istorija, bet joje buvo dar vienas įdomus atvejis: istorija istorijoje. Buvo žiema ir tėvas sugalvojo, kad reikia nueiti į garažą bulvių. Susiruošė iš vakaro, o ryte jau planavo eiti. Apie 22 valandą man skambina Vytenis ir pasakoja reikalą. Važiuojame į garažą. Garažas metalinis. Sniego visur daug. Pas garažų sargas mums paskolina porą kastuvų sniegui nukasti. Garažą nusikasėme, automobilį pastatėme. Ratai snieguoti, bet didžiausia problema - nukastas garažas. Juk tikrai atėjęs pamatys. Sugalvojome: Vytenis prie vieno kaimyno, aš prie kito. Kaimynų garažus nukasėme labai gražiai ir visą sniegą at savojo. Ryte tėvas ėjo bulvių, o grįžęs buvo labai piktas ant kaimynų. Per pyktį net nepastebėjo šlapių dėmių po automobilio ratais.
Nekalbu apie kainas parduotuvėse. Kokios yra - tokios. Vakar teko išeiti į senamiestį. Vietoj kluvo Terminalas atsidare l`Amour. Trečiadieniais Opus 3 vakarėliai. Žmonių mažai, įėjimas nemokamas (turbūt todėl). Bet alaus kaina čia didžiausią kurią mačiau Vilniuje - 9 Lt už pusės litro bokalą. dar prie sąskaitos priskaičiuos 5% arbatpinigių, taigi - 9,45 Lt. Tada ėjom į Cozy (nepamenu kaip rašoma) ir ten išgėriau už 7,5 Lt. Gal geriau jau ne senamiestyje alų gerti :)
Šiandien prie manęs priėjo kažkoks senis ir sako: mes ten kažkur statėm namą ir liko kampukų. Gal reikia? Pasakiua, jam, kad gal jis ir pavogė. Dievagojosi, kad ne. Po to išsiaiškinau, kad čia geras draugelis to, kurį įtariu pavogus. Va taip va...
Keletas foto:
Ar verta imti paskolą? Daugelis nesusimąsto, todėl galiu parašyti nedaug, bet gal naudingos informacijos.
Aš imu paskolą 300 000 Lt. Kas mėnesį mokėsiu palūkanas maždaug po 1500 Lt. Jos mažės. Prie palūkanų prisideda grąžinama paskola. Kas mėnesį apie 200 Lt. Ji didės. Taigi, kas mėnesį aš sumokėsiu apie 1700 Lt. Ir taip 40 metų. Labai nesunku suskaičiuoti, kad paėmus paskolą 300 000 Lt, aš grąžinsiu virš 800 000 Lt. Prarasti pusė milijono per 40 metų. Dideli pinigai? :) O taip!
Jei aš 40 metų nuomočiaus butą po 1300 Lt, tai gautųsi virš 600 000 Lt. Suma gerokai didesnė, bet:
- Nuomos kaina per 40 metų tikrai kils
- Namo nuomai tokių pinigų tikrai nepakaktų
- Po tiek metų jūs vis dar būsite be būsto
Žiauriai dideli pinigai, žiauriai ilgas laiko tarpas. Ko gero sunku ir apsispręsti.
Rada šį alų Rimi. Kažkodėl užkliuvo akis. Kainos nepažiūrėjau :) O kainuoja 3,99 Lt. Sakyčiau tikrai nelabai mažai. Bet alus neblogas. Baltas alus čia alaus rūšis, bet ne spalva. Jis šiek tiek tamsesnis už baltą alų ir turi lengvą šokolado skonį. Manau merginoms labai gerai būtų. Man trūksta šiek tiek rūgštumo. :)
Vertinimas: 7/10
Kas negeria arbatos? :) Gerai gerai, nerašysiu arbatos gerųjų savybių ir pan. Ko gero ir pats jų nežinau. Aš mėgstu arbatą, bet:
- Niekada nedarau arbatų taip, kaip reikalauja kažkokokios taisyklės
- Neskirstau arbatos į blogą ir gerą
- Negeriu vien žalios arbatos dėl to, kad ji labai labai gera ir pan.
- Neturiu daugybės arbatų rūšių
- Nelabai ką suprantu apie tų rūšių skirtumus
- Nededu į arbatą medaus, nes skonio man gero nepriduoda ir tikiu, jog dingsta visos teigiamos medaus savybės
- Nemėgstu arbatos su citrina. Nebent labai retai, gal pachmielui?
- Stengiuosi gerti plikomą arbatą tik todėl, kad man taip atrodo geriau. Neturiu jokio tvirto pagrindo tam.
- Geriu tą arbatą, kuri man skanesnė
- Arbatą užpilu tik vieną kartą
Ir dar aš užkaitęs vandenį dažniausiai pamirštu apie tai. Nebent stoviu šalia ar arbatinukas švilpia. Pasidaręs arbatos dažnai pamirštu ją išgerti ir vėliau išgeriu šaltą.
Dar kažką pamiršau, bet jūs galite priminti :)
Kaip visi mato - oras nekoks. Taigi, meistras pradėjo dirbti antradienį. Aišku, kad lėtai sekėsi įsibėgėti. Trečiadienį vis nulydavo. Ketviradienį visą dieną lijo. Penktadienį dirbo. Šeštadienį jam kažkodėl prisireikė važiuoti į miestą ir grįžo tik vakare. Viena diena be lietaus veltui. Šiandien dirba, bet pastovisi lietus užeina ir praeina. Toks ir darbas... Na matosi, kad kai dirba - dirba greitai, bet orai labai nevykę. Tikiuosi kitą savaitę bus orai geresni ir kažkada jau pradėsim kelti gegnes.
Sklype yra molis, o ant viršaus apie 30 cm - juodžemis. Nuo pusės sklypo juodžemį nustūmė, po pamatais supyle žvyrą, vėliau ir į pamatus. Šalia liko šiokie tokia įduba. Ten visą laiką buvo drėgna žemė. Kai paliko - susidarė didelė bala. Taigi, atvažiavus šeštadienį vanduo dar nesiekė ten sukrautų lentų, bet jau nebedaug belikę buvo. Iškasėm duobes vandeniui nuleisti. Kasėm tol, kol iš apačios pradėjo sunktis vanduo. Gylis apie 70 cm. Subėgus vandeniu balos gerokai sumažėjo. Šiandien atvažiavus - duobės pustuštės. Matyt kažkur apačioje gruntinia ivandenys išsiurbė ir duobes. Labai puikiai pasisekė :)
Pirmas švediškas alus. Gėriau ne buteliuke, o skardinėje. PAstebėjau, kad jį galima Carlsberg, bet Švedijoje. Labai saldus alus. Man perdaug. Dar labai silpnas: 3,5%. Ačiū broliui :)
Vertinimas: 4/10
Kažkaip pagailo man atvirlaiškių, kurie guli ir dulkėja ant mano stalo. Taigi, nutariau juos sukelti čia. Daug jų nėra, bet kartas nuo karto vis atsiunčia. :)
Iš šių rūšių esu gėręs 6 :) Labai noriu į belgiją tik dėl alaus. Mane veža gert ialų iš skirtingų formų bokalų :)
Kažkada vaikystėje čigonai pavasarį ir rudenį eidavo per namus ir prašydavo senų rūbų. Tada sklandė tokie mitai (nežinau kie kjie tikri), kad kol jie prašo, kiti prasmunka į butą ir pavogia auksą ir kitas brangenybes. Dar man buvo prisakyta iškart eiti namo, kai tik juos pamatau.
Labai seniai jau nemačiau jų vaikštančių po rajonus. Matyt narkotikai pakankamai duoda pajamų. Dabar čigonės susirado neblogą vietą - priešais Europos parkavimo aikštelę. Ten yra vieta, kur galima nemokamai prisiparkuoti.
Vieną dieną ir prie manęs prilindo. Sako duok pinigų vaikams pavalgyti. Pagalvojau, kad duosiu joms litą ar du ir atšoks. Iš kišenės ištraukiau 2 Lt ir padaviau. Tada prasidėjo nesąmonės. Tu klausyk, tau gyvenime nesiseka, tu turi moterį, bet ji tau už akių duobę kasa ir t.t. Svarbiausia frazė - ant tavęs guli juodas kryžius. Nežinau kaip išversti tvarkingai, bet jos kalba tik rusiškai ir greitakalbe. Savo visą kalbą atkalusios nerealiai. Matosi, kad mintinai išmokusios.
Sako tu neik niekur, nes bus blogai. Man kažkaip nesmagu taip imti ir nueiti, bet šį kartą nusisukęs nueidinėjau kai pribėgo antra. Nu aišku - durnelį surado. Sako tu davai ištrauk savo metalines monetas. Jų buvo pilna kišenė. Ištraukiau dvi: litą ir 20 ct. Data liepė suvynioti į popierinę kupiūrą. Turėjau piniginėje ir kišenėje. Kišenėje tik vieną dešimties litų kupiūrą. Nu suvyniojau. Tada pradėjo kažką parinti, kalbėti... Sako duok man. Aš sakau - ne ne ne. Sako nebijok nepaimsiu. Aš sakau, ne. Tada dar kalbėjo, kalbėjo, nu padaviau. Viską pilnai suvokiau, tiesiog užpiso tas jų bambenimas. Tada sako: dabar reikia paimti dar vieną popierinę kupiūrą ir patrinti. Matau, kad tikrina kiek pinigų turiu. Sakau - neturiu. Ji - žinau, kad turi. Gal ne savo, bet tikrai turi. Tada mane jau galutinai užkniso - sakau neturiu duok babkes ir einu jau. Tada ji - jei nori, kad laimė lydėtų, turi šiuos pinigus man palikti, kitaip tau bus blogai, o monetas pasilik ir laikyk. Nu jo, dar 10 litų paliksiu. Patvirtinau, kad man tikrai gaila jų ir kad man nelabai įdomu ką ji kalba. Taigi, 10 grąžino, o 1,20 Lt pasilikusi toliau verkė. Pasakiau, kad tegu sau pasileika, o nelaimės už tai dabar ją persekios :)
Kažkada man Virgis pasakojo, kaip pats nesuvogdamas atiduodi joms pinigus. Viską puikia suvokiau, bet labai jau atsibosta jų verkšlenimas ir kalbėjimas. Tada galvoji - pasiimk ir dink iš akių :)
Jau kuris laikas galvoju, kad man reiktų aprašyti savo draugus ir šiaip pažįstamus. Tada rašydamas galėčiau į juos sudėti linkus ir būtų aišku apie ką kalba. Pirmasis toks - Virgis.
Manau, kad su laiku ištobulinsiu aprašymų struktūrą. Na o dabar - kaip yra taip. :)