Vytenis

Susipažinimas:

Septintoje klasėje pakeičiau mokyklą. Kažkaip man keista, nes mokyklą pakeičiau ne nuo naujų mokslo metų pradžios, o nuo spalio kažkelintos. Mes tokie buvome tryse. Papuolėme į 7e klasę. Įspūdis buvo įsimintinas, nes ši klasė buvo blogiausia iš septintų. Joje mokėsi antramečiai, vienas trečią ar ketvirtą kartą jau buvo likęs kartoti kursą. Toje klasėje mokėsi daug keistų žmonių, o vienas jų buvo šviesiais trumpais plaukais, o gale palikti ilgi. Jį pravardžiavo „Švediška natūra“. Tuo metu mokykloje labai populiaru buvo laistytis vienkartiniais švirkštais, o jų įsigyti buvo žiauriai sudėtinga. Taigi, jis jais prekiavo. Ar mes tada susipažinom? Turbūt ne. Aštuntoje klasėje mane, kartu su vienu iš kartu pakeitusių mokyklą, pervedė į geriausią 8d klasę. Kaip tik aštuntoje klasėje nuėjau į mokytojų namus ir užsirašiau į informatikos būrelį. Tada valdė klaviatūros, jungiamos prie teliko. Atrodo Santaka, Robikas. Atėjęs pirmą kartą anksčiau laukiau prie durų. Tada atėjo ir Vytenis. Kažkaip pasikalbėjom (iki tol nebendraudavom). Va čia ir buvo pažintis. Po to į informatikos būrelį ateidavom valanda ar pora anksčiau ir žaisdavome sifa. Čia toks žaidimas, kai turi kažką mesti ir pataikyti. Dėl mūsų Moksleivių rūmuose pradėjo rakinti kai kurias duris. Tapo sunku pabėgti.

Trumpai apie:

Dabar labai rimtas arba tokį vaizduoja. Būdavo gerų laikų, kai per savaitę po kelis kartus atsisėdę suvalgydavom saldainių dėžę ir išgerdavome šampano bonkę. Pas jį tokio gero buvo daug. Dar Vytenis visada labai mylėjo kompus. Myli ir dabar, bet gal kiek kitaip. Dar galiu pasigirti: kai jis susipažino su savo žmona, tai ir aš buvau tada. Taip, jis vedęs. Dar mokykloje jis turėjo kortas. Keistas kortas. Vietoj kryžiū - gilės, vietoj būgnų - kamuoliai. Kitų nepamenu. Žinau, kad visi kas žaisdavo būdavo labai nepatenkinti.

Geros savybės:

• užsispyręs
• jei reikia dažniausiai padeda
• su juo ramiai galima keliauti

Blogosios savybės:

• nelabai prognozuojamas
• kartais per didelis teoretikas

Citatos ir frazės:

Deginta duona. Jis taip kelis metus vadindavo keptą duon po to, kai vieną vasarą padirbėjo duonos kepykloje. Ten duoną kepdavo, o visur kitur jau degindavo keptą.

Nuotykiai:

Vytenio tėvas turėjo automobilį: žigulius. Juo važiuodavo tik savaitgalisi į sodą, arba į kaimą. Į darbą juk važiuoja autobusai. Taigi, kiekvieną savaitgalį (išskyrus žiemą) tėvas važiuodavo į sodą. Ankstyvą šeštadienio rytą eidavo į garažą (jis už kelių kilometrų nuo namų), pasiimdavo automobilį, atvažiuodavo iki namų, pasikraudavo, važiuodavo į sodą. Iš sodo vakare grįždavo namo, išsikraudavo, važiuodavo į garažą, palikdavo automobilį, grįždavo namo. Sekmadienį visa procedūra kartodavosi. Skirtumas tik tas, kad iš sodo grįždavo gerokai anksčiau - apie 4. Automobilio raktai būdavo griežtai saugomi. Vytenis buvo gudrus ir kartą iš tėvo paėmė raktus, mes pasivažinėjome. Reikalas patiko, todėl pradėjome dažniau. Po to pasiekėme tokį lygį, kad automobilį pasiimdavome sekmadienį vakare, o pastatydavome penktadienį vakare. Visą laiką jis stovėdavo kaimyniniame kieme, o per dienas mes važinėdavome visur. Taip tęsėsi apie metus. Po to bevažiuodamas netyčia susitiko tėvą. Įdomi istorija, bet joje buvo dar vienas įdomus atvejis: istorija istorijoje. Buvo žiema ir tėvas sugalvojo, kad reikia nueiti į garažą bulvių. Susiruošė iš vakaro, o ryte jau planavo eiti. Apie 22 valandą man skambina Vytenis ir pasakoja reikalą. Važiuojame į garažą. Garažas metalinis. Sniego visur daug. Pas garažų sargas mums paskolina porą kastuvų sniegui nukasti. Garažą nusikasėme, automobilį pastatėme. Ratai snieguoti, bet didžiausia problema - nukastas garažas. Juk tikrai atėjęs pamatys. Sugalvojome: Vytenis prie vieno kaimyno, aš prie kito. Kaimynų garažus nukasėme labai gražiai ir visą sniegą at savojo. Ryte tėvas ėjo bulvių, o grįžęs buvo labai piktas ant kaimynų. Per pyktį net nepastebėjo šlapių dėmių po automobilio ratais.