Kadangi gedulas šiandien baigsis, tai parašysiu ir aš.

Iš tiesų su gedulu čia nieko bendro, tiesiog nenorėjau rašyti „ant karštųjų“. Kai mirė Algirdas Mykolas Brazauskas, nė kiek nebuvau nustebintas. Šiaip mirus kažkam žinomam, mane apima keistas jausmas. Taip buvo su Vytautu Kernagiu, Sigitu Geda... Ir tai nesusiję nei su liga, nei su netikėtumu. Tiesiog yra „dideli“ žmonės. Mirus AMB man buvo visiškai vienodai. Nejaučiau jam kažkokios neapykantos, man tik visada buvo gaila mano Tėvynės. Žinoma, kad tai tik mano nuomonė, bet tai ką dabar turime: korupciją, betvarkę, partijų nesąmones, aš priskiriu AMB. Puikiai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo užsiėmęs vietą jis visą laiką buvo ten kur reikia. Jei kas klaus faktų - neturiu jų, bet savo nuomonę galiu turėti ir be jų. Nuomonę susiformavusią per 20 metų.

Ir nuo pat šeštadienio garsiai stebėjausi kaip galima taip aukštinti jį. Per visas televizijas nuo ryto iki vakaro. LRT aš suprantu, nes ten vadovauja žmogus, kuris buvo aptiktas elektros skydinėje būtent po Brazausko partijos vakarėlio. 

Nesuprantu ir žmonių, kurie ėjo į prezidentūrą pažiūrėti jo kūno. Bet čia jau ne jo bėda, čia žmonių, kuriems būtinai reikia pamatyti žinomo žmogaus lavoną.

Žmogus, kuris sakė, kad dar ne laikas skelbti nepriklausomybę dabar įvardijamas kaip jos šauklys.

Žmogus, kuris užėmė tokias aukštas pareigas tiek okupantų tiek nepriklausomos Lietuvos laikais dabar yra vadinamas didvyriu.

Na ir pabaigai citata:

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą

Bravoro „Prie Katedros“ verdamas alus. Labai skanus, lengvas, gaivus.

Nerašysiu dabar ir čia kaip kas reikia klijuoti. Tą pasistengsiu padaryti ateityje. Dabar tik surašysiu dalykus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

• Plytelių klijai šildomoms grindims tinka ne visi. Ant jų rašo, todėl prieš perkant pasiskaitykite.
• Plytelių tarpų glaistas šildomoms grindims maišomas su specialiu tirpalu. Tada jis būna elastingesnis. Nesunkiai susirasite. Dažniausiai prie glaisto ir būna.
• Yra specialūs tirpalai plytelių tarpams užtepti. Tai aktualiausia šviesiam grindų glaistui, tada jis ne taip purvinasi, lengviau plaunasi.
• Betoną reikia sutepti surišėju. Aš Betokontakt tepiau.
• Vietose, kur daug vandens ant grindų, kaip dušas, pirtis... reikia hermetizuoti. Yra tam skirti tirpalai, kuriuos nesudėtinga susirasti parduotuvėje. Sutepus, kampuose dedama speciali juosta (taip pat galima nesunkiai susirasti) ir ji vėl sutepama. Taip apsaugoma ne tik grindų plokštuma, bet ir kampai.

Kažkada skaičiau Minio straipsnį apie kirpyklas. Tenka ir man į jas eiti, bet...

Aš gal esu netipinis kirpyklų klientas, nes aš nenoriu ten eiti. Neturiu tam fobijos, bet malonumo irgi nejaučiu. Einu į kirpyklą tik tada, kai tam prisiruošiu morališkai, arba jau labai labai nervina plaukai. Bet po to kai prisiruošiu dar turi ateiti diena, kai prabudęs pasakau: einu. Geriausiu atveju susigalvoju iš vakaro, kad ryte eisiu. Todėl užsirašymai man negalioja.

Tiems, kuriems jau kilo noras mane pamokyti: „tu užsirašyk ir neturėsi kur dėtis“ galiu pasakyti, kad taip, aš tada ten nueisiu, bet man bus vidinė trauma. Na nebūsiu tam subrendęs savyje. Tiems, kuriems kilo noras pasakyti „pabandyk“, atsakau: „bandžiau“ :)

Yra dvi išeitys, kurios mane nuo kirpyklų apsaugotų: kirptis namie arba auginti plaukus. Abi netinka. Man nepatinka ne kirptis kirpykloje, bet pats procesas, kuris trunka ypač ilgai. Na max 5 min ir noriu jau eiti. Panašiai kaip su barzda, nors skustis taip pat neypač mėgstu. Tiesa, tai jau kita istorija  :)  Augintis plaukus man nepatinka dėl kelių priežasčių: ilgi plaukai matosi kaip slenka, jais užsikiša vonios sifonas, jiems plauti reikia daug šampūno, juos reikia labiau džiovinti, jie pinasi, lenda į akis... Todėl vėlgi lieku prie suskilusios geldos.

Į kirpyklą man tenka eiti 3-4 kartus per metus. Neturiu jokio reguliarumo, todėl galiu nueiti jau po 3 mėn, o galiu ir po 6. Ateinu apaugęs, o išeinu trumpai nusikirpęs. Gal todėl kirpėjos, kartą mane kirpusios atsimena  :)

Tai gal ir jūs pakomentuokite kaip jums sekasi su kirpyklom? Moterims visoms patinka, todėl jos gali tik pasityčioti iš manęs, o vyriškoji lytis gali parašyti dar ir ar jiems patinka ar ne ir kiek kartų per metus ten apsilanko.

P.S. paskaičiau savo du ankstesnius įrašus apie kirpyklas ir supratau, kad aš tikrai nesikeičiu  :)

Šį antradienį (2010-06-29) „Lietuvos ryte“ rasite straipsnį apie savo namo statybą. Šiuo atveju apie mano. Kas skaito blogą nieko naujo nesužinosite. Sakiau, kad jei nori normaliai parašyti - reikia serijos straipsnių, kur kiekvienas etapas panagrinėtas. Viename straipsnyje galima tik patį faktą pateikti  :)

Įdedu ir čia jį, nes apie mane  :)

Pirkti namą ar statytis pačiam? Samdyti statybininkus ar išmokti meistro amato? Vilniečiui Vidmantui Čičeliui tai tapo hobiu, kuriam jis jau atidavė trejus metus. Tačiau rezultatas akivaizdus – namas stovi ir dar šiemet jame bus galima įsikurti.

„Niekur neskubu. Neturiu terminų, todėl viską darau pagal galimybes. Gyventi name svajojau nuo vaikystės. Dabar man tai tapo pomėgiu. Ketinu dar šiemet įrengti dalį namo, kad galėčiau jame gyventi, ir tęsiu darbus. Viską stengiuosi daryti pats“, – sakė interneto projektų specialistas V.Čičelis.

Jis gali pateikti detalią suvestinę, kiek kainuoja pastatyti namą. Vyras nepamiršta apskaičiuoti ir ilgapirščių žalos – netgi žino vagysčių iš statybų būdus.

Žiūrint į pamiškėje stūksantį beveik 200 kv. metrų statinį sunku patikėti, kad 31-erių vyras, pradėjęs statybas, neturėjo jokios patirties.

Pamokos – statybvietėje

Kaip tvirtina Vidmantas, visko išmoko dirbdamas. Įspūdžius, patirtį ir sprendimus V.Čičelis nuolat aprašo savo tinklaraštyje, kuriame pasirašo ironišku, bet gana tiksliai jį apibūdinančiu Vidmanto Nuolaidos pseudonimu.

Ir kai kartą reikėjo talkos, V.Čičelis nedvejodamas kreipėsi į nuolatinius tinklalapio lankytojus.

Namo statybas daugelis pradeda labai entuziastingai, tačiau vėliau tai tampa bjauria našta.

Tačiau V.Čičeliui tai tapo hobiu. Jam vyras skiria visą savo laisvalaikį ir po trejų metų vis dar šypsosi nesijaudindamas, kada pagaliau galės įsikurti, ir nekeiksnodamas statybininkų brigados. Jis pats yra padėties šeimininkas.

Į namą įsisuko vagys

Iki V.Čičelio namo vienoje Salininkų sodininkų bendrijoje tenka ilgai važiuoti klaidžiais keliukais.

Tačiau namas 11 arų sklype stovi pačioje pamiškėje, aplink kaimynų nedaug.

Kaip paaiškėjo, tai ne tiktai didžiausias sklypo privalumas, bet ir trūkumas.

Kai į statybvietę reikėjo atvežti statybinį vagonėlį ir šešių metrų ilgio medžio tašus, įvažiuoti sunkiasvorei technikai buvo sudėtinga.

Medžiagas teko iškrauti kone pusė kilometro nuo sklypo ir ieškoti talkininkų.

„Gyventi prie miško labai smagu. Dėl to ir išsirinkau šitą sklypą. Bet tai labai patinka ir vagims. Jiems nieko nėra geriau už statomą namą prie miško.

Lengva prieiti nepastebėtam, o pavogtus daiktus paslėpti krūmuose.

Aišku, kai eini vogti trečią kartą, rizikuoji būti demaskuotas. Dalį pavogtų medžiagų man pavyko surasti miške“, – pasakojo V.Čičelis.

Tikisi išvengti broko

Namo statybos prasidėjo gana proziškai – pirmiausia į sklypą turėjo atkeliauti statybinis vagonėlis, skirtas įvairioms detalėms ir įrankiams laikyti.

 

Vėliau samdytos įmonės darbininkai išliejo pamatus, o tada vilnietis V.Čičelis pats, padedamas meistro, pradėjo statyti namo karkasą.

V.Čičelis – ne iš tų, kurie rizikuoja didžiausia savo gyvenimo investicija. Namo statybos, įskaitant sklypą, jau kainavo per 430 tūkst. litų.

„Namą statau sau. Čia gyvensiu, todėl noriu būti tikras dėl jo kokybės. O to pasiekti vienintelis būdas yra viską, kas įmanoma, daryti pačiam.

Draugų namuose esu prisižiūrėjęs tiek broko, kad neketinu rizikuoti.

Pavyzdžiui, jie šiltina sienas, bet negali žinoti, ar tikrai visur sudėjo šiltinimo medžiagas, o gal pataupė.

Kai vienas draugas ištyrė pastatyto namo sienas termovizoriumi, paaiškėjo, kad vienų sienų šiluminė varža mažesnė nei kitų. Nesuvokiama“, – sakė V.Čičelis.

Praverčia rekomendacijos

Darbininkus vilnietis samdė tik tiems darbams, kuriems atlikti išties reikia patirties ir specifinių žinių.

Architektas parengė ir suderino pastato projektą, darbininkai liejo pamatus ir grindis, įrengė geoterminį šildymą, sudėjo langus ir uždengė stogą, įrengė vandentiekį.

Visa kita vyras atliko savo rankomis.

Tačiau ir darbininkus V.Čičelis atsirinko itin skrupulingai.

„Vienintelis būdas rasti patikimų darbininkų – draugų, pažįstamų, kurie jau įsikūrė namuose, rekomendacijos“, – aiškino V.Čičelis.

Kiekvieną kartą vilnietis ieškojo patikimų darbininkų, tačiau ne mažiau svarbi buvo ir darbų kaina.

Ilgiau paieškojus pavykdavo rasti įmonių, kurios tuos pačius darbus pasiūlydavo atlikti perpus pigiau.

Statyti namą vilnietis pradėjo beveik per patį statybų piką. Todėl dabar gali atrodyti, kad namas kainavo per brangiai.

„Bet tuomet bankai dalijo paskolas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų pasistatyti namą vien savo lėšomis. Aš negalėčiau sau leisti.

Tačiau iš tiesų dabar viskas atpigo.

Pavyzdžiui, vien akmens vatą šiltinimui tuomet pirkau po 130 litų už kubinį metrą. Tuomet tai buvo labai gera kaina. Dabar ji kainuoja 95 litus. Mediena, betonas irgi gerokai atpigo“, – skaičiavo V.Čičelis.

Dalijasi virtualioje erdvėje

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė vilnietis, – informacija.

Išsiaiškinti, kokios konstrukcijos, kokios statybinės medžiagos geriausios, kokią stogo dangą, apdailą ar šiltinimo medžiagas naudoti, prireikė kantrybės ir atkaklumo.

„Rasti objektyvios informacijos apie statybas labai sudėtinga. Visos įmonės stengiasi įsiūlyti savo produktą, netgi vadinamieji ekspertai dažnai bando ką nors pareklamuoti.

 

Lankiausi ne vienoje įmonėje. Specialistai, žinoma, papasakoja apie naujas technologijas. Tai naudinga, tačiau, suprantama, jie tvirtina, kad jų prekė geriausia. Internete išvis sunku rasti patikimų žinių.

Daugiausia vadovavausi draugų, kurie jau įsikūrė nuosavuose namuose, patirtimi. Kai lankausi svečiuose, visuomet šeimininkų paklausinėju apie namus – kokie trūkumai, kurie sprendimai pasiteisino, o kurie ne“, – pasakojo V.Čičelis.

Vilniečio tinklaraštis www.nulis.lt gana populiarus – jis netgi turi nuolatinių gerbėjų, kurie stebi, kaip kyla namas, o kartais jų patarimai ir pastabos būna labai vertingi.

Žinoma, yra ir tokių, kurie vilnietį vadina idiotu.

„Tas dienoraštis reikalingas ir man pačiam – kad žinočiau, kiek kam išleidau, ką nuveikiau, ką sužinojau. Tai – lyg darbų knyga. Be to, komentatoriai kartais duoda patarimų, parašo apie dalykus, kurių nežinočiau“, – paaiškino vilnietis.

Statybų rūpesčiai neslegia

V.Čičelio namas gali pasirodyti labai netipiškas. Jis tik vieno aukšto. Ne plytų mūro, o karkasinis. Plokščiu, o ne šlaitiniu stogu. Modernios architektūros, tačiau be įspūdingo dydžio vitrininių langų. Architektas tik įtikino vilnietį medines sienas padailinti žalios spalvos „vainiku“.

„Man patinka toks stilius. Aš pats čia gyvensiu, todėl pasidarysiu viską taip, kaip noriu, ir būsiu tikras, kad viską atlikau kokybiškai, – įsitikinęs vilnietis.

O veikti dar yra ką. Namo viduje sukrauti paketai su luboms šiltinti skirtomis medžiagomis. Viduje kol kas matyti tik medinis ir aliuminio profilių karkasas.

Tik vienoje namo dalyje, kur vilnietis ketina įsikurti dar šiemet, ryškėja gipskartonio sienų kontūrai.

Bet vyras dėl to nesuka sau galvos, nuolat šypsosi ir neatrodo prislėgtas statybų rūpesčių. Greičiau atvirkščiai – hobis teikia malonumą.

* * *

200 kv. m namo statybos išlaidos

11 arų žemės sklypas 170 000 Lt

Gręžtiniai pamatai 41 628 Lt

Geoterminio šildymo sistema su šildomomis grindimis 36 800 Lt

Plastikiniai medžio imitacijos langai ir durys 22 274 Lt

Bituminė stogo danga 22 022 Lt

Mediena karkasui 20 611 Lt

Išorės apdaila impregnuotomis medinėmis dailylentėmis 17 565 Lt

Gipskartonio vidaus pertvaros 13 619 Lt

Projektavimas 13 400 Lt

Grindų betonavimas 11 838 Lt

Autonominė nuotekų sistema 9050 Lt

Dokumentų tvarkymas 6366 Lt

Vagonėlis 670 Lt

 

Kitos išlaidos 47 460 Lt

Iš viso 433 303 Lt

* * *

Vilniečio namas

* Projektas: V.Čičelis nusprendė statyti vieno aukšto namą, nes įsigijo pakankamai didelį 11 arų sklypą. Vieno aukšto namas yra praktiškesnis, nes nereikia aukoti erdvės laiptams. Patogu, kai nereikia nuolat laipioti laiptais – pavyzdžiui, kai norisi iš miegamojo nueiti į virtuvę ir atsinešti puodelį kavos į lovą.

* Pamatai: dažniausiai individualiems namams naudojami gręžtiniai arba juostiniai pamatai. Pasirinkimą neretai padiktuoja gruntas ir pastato projektas. Vilnietis pasirinko gręžtinius pamatus, nes jie paprasčiau įrengiami ir tinka molingame grunte.

* Sienos: pasirinkimas nemažas – galima statyti mūrinį, rąstų arba karkasinį namą. Didelio kainų skirtumo nėra. Išstudijavęs pastatų charakteristikas ir statybos technologijas V.Čičelis pasirinko karkasinį namą: „Medinės trobos nenorėjau, o kokybiškai mūryti sienas iš plytų reikia didelės patirties. Be to, su medžiu dirbti daug maloniau. Tai – daug švaresnis darbas ir viską galiu atlikti pats.“

* Stogas: daug kur statybose naudojama skarda ar skardinė čerpių imitacija, tačiau stogo pasirinkimą lėmė pastato konstrukcija. Stogas yra vienšlaitis, beveik plokščias. Dėl labai mažo nuolydžio čerpių ar skardos danga nerekomenduojama. Tuomet tinka pigesnė ir paprasčiau montuojama ruloninė bituminė stogo danga.

* Šildymas: į sklypą sodininkų bendrijoje dujos nėra įvestos, o kasdien dirbti kūriku vilnietis V.Čičelis neketino. Elektra šildytis labai brangu, tad liko viena išeitis – geoterminis šildymas. Jį įrengti gana brangu, tačiau tai yra gana ekonomiškas šildymas.

 

Foto V.Balkūno"

 

Solidi etiketė ir skonis labai subalansuotas. Gal kiek mažai išraiškingumo. Ačiū Virgiui

Gyvenimas su Boba Žvairiui neatrodė labai tinkamas, pritinkamas. Jis sakydavo: „... o ta lachūdra ..." ir ne visada jai negirdint. Panašiai kalbėdavo ir Boba. Galima pamanyti, kad todėl jie ir gyveno kartu. O gyvenime viskas kur kas paprasčiau: jis neturi kur gyventi, o jai liūdna ir nėra kam vieną kitą darbelį padaryti, vieną kitą litą atnešti namo. Nei meilės, nei romantikos.

Boba turėjo Sūnų, kuris visai neseniai grįžo iš kalėjimo. Žmonės kalba, kad nieko nenužudė, o tik apsivogė. Narkotikai brangiai kainuoja ir negalima jiems sakyti: „palauk rytojaus“.

Gyveno tryse. Kartais keturiese. Nes Sūnus susirado gerokai vyresnę, didelę Moterį ir kartais ji atvažiuodavo kelioms dienoms pas juos. Tada kai nedirbdavo. Kai dirbdavo, Sūnus važiuodavo pas Moterį. Kiti trys nedirbdavo. Kartais pachaltūrindavo ir iš tų kelių litų pirkdavo flakūšos ar stipraus alaus. „Nieko nėra geriau flakūšos“ - sakydavo visi vienu balsu. Pigu, 60 laipsnių. Ir gerdavo. Gerdavo tol, kol būdavo už ką.

Kartais Sūnus atimdavo butelį ir išeidavo pas daugus. Susisgribę Žvairys su Boba puldavo jo ieškoti. Dar niekada nėra pavykę dingusio butelio grąžinti, bet jie ieškodavo. Vistiek namie nebelikdavo ką veikti. Svyruodami vaikščiodavo ratais, klausinėdami ar kas nematė Sūnaus.

Atvažiuodama Moteris pripirkdavo maisto, alaus, flakūšos. Sūnus pasitikdavo stotelėje ir nešdavo tiek jos rankinuką, tiek maišą su maistu. Gražu žiūrėti. O parėjus namo prasidėdavo linksmybės. Viską išgėrus eidavo dar kartą į parduotuvę, po to dar kartą ir taip, kol pajėgdavo ją pasiekti. Kaskart pirkdavo vis brangesnes cigaretes, drąsiau leisdavo pinigus (arba pamiršdavo skaičiuoti). Tokiu metu visi vaikščiodavo aukštai iškėlę nosis. Visi keturi.

Kai nepajėgdavo eiti, bandydavo važiuoti. Ir griūdavo. Tai juoko likusiems trims būdavo, kai bevažiuojantis griūdavo. Juoko būdavo ir kitiems, kurie matydavo tai. Bet kiti nusisukdavo ir eidavo ten, kur šio juoko mažiau.

Pasiunčia vieną cigarečių, o tas grįžta ne po pusvalandžio, o po gero pusdienio. Paima cigaretes ir bac į nosį. Suprask, kur buvai. Kelias dienas gavęs būna šilkinis: mažai kalba, visas užduotis atlieka.

Sūnus visai nedirbdavo. Jam pakakdavo Moters pinigų. Kartais tik meilės ne. Eina gatve girti abu, sutinka kitą - ir su ja dingsta. Moteris verkia, eina guostis Bobai. O boba: „Pati gi tokį išsirinkai“. Grįžta Sūnus, išgeria visi ir vėl draugauja. Ta meilė daro stebuklus.

Kai Moteris palieka ir nebelieka pinigų - viskas atrodo lyg prabėgusi akimirka, kurios gerai ir neprisimena. Bet dar gal grįš. Ne ryt, tai po savaitės. Ne tokia ilga, tai trumpesnė. Ji visada sugrįžta.

Iš tiesų beveik beskonis alus. Birzgalas, nors ir Premium. Virgis sakė, kad daugiau pagėrus pasidaro normalus. Ačiū Virgiui

Aš niekaip negaliu atsistebėti. Jei vaiko nematau savaitę ar dvi, ją vos galiu atpažinti. Nė kiek neperdedu. Tikrai per tokį sąlyginai trumpą laiko tarpą taip nutinka.

Pagaliau atsirado alus, kuri reklamoje akcentuoja tik šviežumą. Nepatikėsite, bet jie net rašo ir išpilstymo datą, o ne tik galiojimo. Labai džiugina tas faktas. O alus tikrai neblogas.

Sunkumas sukant gipsą atsiranda mažose erdvėse.

Problema tame, kad negalima sukti iškart visų sienų. Vieną reikia palikti. Susukus visur 2 sluoksnius, išsimatuojate, susinešate į vidų gipsus ir tik tada sukate. Durų tarpo nepakanka įnešti dideliems gipso lapams ir įsisukti. Man tokios vietos pasitaikė 2: tualetas ir dušas.

Čia matosi kaip atrodo paruošta skylė rozetei. Galvojau sunkiau pataikyti vietas, kurias reikia, bet paklaida didesnė nei 2-4 mm nepasitaiko. Taigi, galima sakyti, kad visiškai tikslu.

Dar vieno dalyko nepaminėjau pirmoje dalyje. Susukus pirmą gipso sluoksnį, su fugenfuller reikia išlyginti nelygumus. Tai galioja sujungimams. Jei to nepadarysite, sukant gipsas per tas vietas lūžinės.

Po antro sluoksnio su tuo pačiu fugenfuller visas siūles, varžtų galvutes reikia užglaistyti įterpiant tinklelį. Tą patį tinklelį reikia dėti ir kampuose, sujungimuose su lubom. Su fugenfuller užglaistote juos. O po to jau ateina laikas glaistui.

vokiškas