Nustembu kai išgirstu: o aš nenoriu, kad internete apie mane būtų kažkokia informacija.
O man tai nesvarbu. Aš noriu, kad internete būtų informacija apie daugelį dalykų, tame tarpe ir apie žmones. Man neįdomi informacija apie tai, kuo tas žmogus užsiima kasdieniame gyvenime, bet man tikrai įdomu kai žmonės turi pomėgį, kuris yra išskirtinis. Dar įdomiau kai apie tai yra aiškinama, rašoma, pritraukiama.
Iš vienos pusės atrodo, kad darbai ir žmonės niekuo nesusiję. Tačiau kas paneigs: jei apie mane nebūtų informacijos - nebūtų ir mano statybų aprašymo? Kam jos reikalingos? Žmonės skaito, komentuoja ir tai dažniausiai daro protingai. Tai padeda man, padeda ir kitiems. Jau pora žmonių pasisakė, kad padėjau jiems galutinai apsispręsti dėl namo statybų. Gal būtų ir patys apsisprendę be mano pagalbos, bet kas gali paneigti, kad be to nedidelio pastūmėjimo to nebūtų? Tokių pavyzdžių daug. Man patinka informacija, man patinka žmonės internete.
O parašiau todėl, kad sulaukiau komentaro: „Nedėk vaiko nuotraukų į netą... Nežinai kam jų prireiks...“. Na neprieikime iki absurdų ir nepradėkime bijoti to, ko nereikia. Vaikas yra džiaugsmas man. Aš tuo dalinuosi. Vieniems tai atrodo nesąmonė, kitiems tai nesuteikia jokio džiaugsmo, o tretiems bent šiek tiek pakyla nuotaika. Va dėl tų trečių ir dedu :)
Jei grįžti prie namo, tai turiu jo foto didelį kalną, bet niekada jų neperžiūrinėju. Ten daug pasikartojančių ir jų tikrai niekada neperrinksiu, nepasidarysiu ne skaitmeninių foto albumų ta tema. Na gerai, galiu save apgaudinėti, kad kada nors pasidarysiu, bet realiai labai abejoju ar tam prisiruošiu. Blogas mane įpareigoja info rinkti,rūšiuoti tam tikru momentu. Tai padaręs pamirštu. O kartais ir pats atsiverčiu, peržiūriu foto, prisimenu kaip viskas buvo. Ir tai smagu, nes tai vėl užveda. Nors tai darau didele dalimi sau, bet be jūsų to nedaryčiau.
Taigi, buvimas internete man nekelia jokių neigiamų emocijų, o atvirkščiai. :)