Blogas
šiandien apie varnas. kaip jau žinoma, pavasario pabaigoje (o gal ir vasaros pradžioje) kapinėse radome iš lizdo iškritusį varniuką. jį parsinešėm namo ir globojome. pradžioje jis valgė tik pincetu įkišus maistą gilyn į gerklę. tada būdavo vargas: vos tik pradėdavo švisti (apie šeštą valandą), jis pradėdavo rėkauti. tekdavo keltis ir jį maitinti. privargom su juo. kai pradėjo pats valgyti - buvo palaima.
deja, bet jis taip ir neišmoko skraidyti. mes jo nemokėm, o pats, turbūt, nenorėjo. didžiausias vargas - plauti balkoną. paukščiai yra laaabai netvarkingi gyvūnai ir šika visur kur papuola. atplauti jų šūdus yra daug vargo.
taip atėjo ruduo, oras šalo. nutarėm, kad žiemą jis numirs, nes balkonas neįstiklintas. pasiskambinome į jaunųjų gamtininkų centrą. jie nelabai noriai, bet sutiko priimti dovanų varniuką. taigi, vakar jį išvežiau. kažkaip truputėli keista, kai balkonas tuščias. šiandien jį reiks tvarkyti.
apkritai nuo vaikystės nemėgau varnų. jos didelės, juodos, gyvena aukštai, šlykščiai karksi. dabar apie jas kiek kitokios nuomonės, nors vistiek nepamėgau jų. vistiek jos didelės ir nemalonios. dar jos turi labai didelį ir stiprų snapą. kai juo sugriebia pirštą - tikrai skauda.
varnos mėgsta beveik viską. mažai maisto, kurio jos nevalgo. maniškė nevalgydavo virto kiaušinio. aišku, kai išalkdavo - tikdavo viskas. jos laipioja po šiukšlynus ir iš ten traukia viską, kas joms pasirodo įdomu.
man kadaise pasakojo istoriją, kaip žmogus priglaudė varniuką, jį išaugino. kai pradėjo skraidyti - kieme niekada nebūdavo jokių paukščių. po to nebebūdavo ir šunų. dar vėliau kačių. varna visus išvaikydavo ir saugodavo savo teritoriją. praėjus kuriam laiko visiškai išnaglėjo ir pradėjo puldinėti šaimininką. nežinau kuo istorija baigėsi. manyčiau varna pralaimėjo :)
o šiaip visi varną geriausiai žino iš pasakėčios, kur lapė iš varnos sūrį viliojo. varnos protingi paukščiai. todėl labai gerai parodytas lapės gudrumas. manyčiau.
čia bus kažkas apie šunis. šiuo metu skaitau knygą, kur šuo yra knygos ašis. gal todėl.
kai buvau mažas, mane labai išgasdino šuo. tada pradėjau mikčioti ir ėmiau paniškai jų bijoti. mikčiojimo nepamenu, bet taip sako močiutė ir mama. reiškia taip ir buvo. užtat baimę kuo puikiausiai pamenu. pamatydavau iš toli einant šunį ir greit bėgdavau prie arčiausiai stovinčio daikto, į kurį galima buvo įlipti. tam puikiai tikdavo medžiai, kilimams sulkinti skirtas metalinis stovas, prie laiptinių esantys suoliukai, vidury žaidimo aikštelės esantis gaublys. šiek tiek keista, bet nepamenu jokio baisėjimuosi tame rituale. tiesiog žinodavau, kad nuo šunų reikia gelbėtis lipant aukštai. iš pasakojimų dar žinau, kad bandė mane gelbėti deginant šunų plaukus šalia manęs. tai buvo močiutės išsigalvojimai. nepavykus šiems eksperimentams, nežinau kuriam šeimos nariui, kilo gera mintis - man padovanojo šuniuką. pamenu tik tiek, kad jis buvo mažas, baltas ir plaukuotas. todėl jį pavadinome pūkiu.
pūkis kažkiek metų (bent taip manau) gyveno su mumis. po to tėvams atsibodo jo plaukai (spėju) ir nutarė išvežti į kaimą. nuvažiavom visi kartu, o grįžome be jo. sakė, kad pabus pas močiutę. tiesa, ši močiutė nebe ta kuri degino plaukus. ta gyveno kaune. į kaimą važiuodavome retai, tačiau šį kartą to labai laukiau. nuvažiavus ten man pasakė, kad jis pabėgo ir nebegrįžo. buvo tikrai skaudu ir liūdna: dingo mano šuniukas.
praėjus daug metų, tėtis man prisipažino, kad mano pūkį atidavė kažkokiam kaimynui. iki šiol nesuprantu, kaip taip galima elgtis. tai buvo mano pirmasis šuo.
mūsų kieme kaimynai irgi turėjo šunų. pamenu pirmame aukšte laikė negražų šunį vardu džekė. šuo tikrai buvo labai negražus, tačiau vaikai visvien jį mėgo. labiausiai dėl šuns gero būdo. apie tą šunį sklandė įvairūs gandai: jis turi kirmėlių, arba: jis gali tave užkrėsti baisia liga, arba: jis gali tau įkasti, jei kažką pasakysi. šiek tiek kvaila, bet tuo tikėdavome. na bent jau kurį laiką. tada prie šuns niekas neidavo.
kitas kaimynas iš gretimos laiptinės turėjo tik piktus šunis. kai vienas mirdavo, jis pirkdavo kitą - kaskart kitokį. kai jis vesdavo šunis pasivaikščioti, visi vaikai lipdavo ant suoliukų arba bėgdavo tolyn. to kaimyno šunų bijojo visi. dar vienas šuo gyveno mano laiptinėje, trečiam aukšte. tai buvo labai senas pudelis. niekas apie jį nieko nekalbėdavo ir nelabai kreiptdavo dėmesį, kai jis vakščiodavo kieme. jo buvo juokingas vardas - dikas.
tiek apie mano vaikystės šunis. dabar labai madinga viską skirstyti į kažkokius tipus. pabandysiu ir aš suskirstyti mano gyvenime sutiktus šunis:
1. draugiški ir meilūs. tai šunys, kurie nesikandžiodavo, leisdavosi glostomi ir tai daryti būdavo visada malonu.
2. draugiški, bet ne meilūs. tokie šunys arba pastoviai būdavo išsivolioje šūduose arba labai smirdėdavo, bet kaip taisyklė, jie visada patys prašydavo, kad juos glostytų.
3. pikti ir gražūs. tokius šunis malonu būdavo stebėti, bet prie jų prieiti visada bijodavau.
4. pikti ir negražūs. visada visi laukdavome kol juos išves, tada lipdavome aukštai ir erzindavome, šaipydavomės.
5. dvarniagos. taip vadindavome visus neveislinius šunis. įdomiausia, kad įvairiais gyvenimo etapais į juos žiūri skirtingai. vienais su panieka, kitais su šypsena, trečiais su pasišlykštėjimu, su meile, gailesčiu...
6. benamiai. tėvai visada gasdindavo įvairiais dalykais, kad tik nelįstumėm prie tokių šunų.
7. protingi. tokie šunys klausydavo visokių komandų ir vaikai visada pribėgę prašydavo tai pademonstruoti.
8. tavo. tai šunys, kurie priklauso tau. jie tiesiog tavo.
9. pasivaikščiojimo. tai šunys, kuriuos kaimynai leisdavo pavedžioti po kiemą. tada visi draugai pavydėdavo.
10. kvaili. tai kaip taisyklė maži šunys. būna ir išimčių. jie loja visur, visada ir ant visų. dažniausiai jie visiškai nepavojingi.
turbūt tiek apie šunis. o jūsų šuo kuriam tipui priklauso?
sako, kad lietuvoje nebūna žemės drebėjimų. nereliai. sėdžiu ir jaučiu, kad visas namas svyruoja. super. noriu dar. pasirodo ir lietuvoje būna. šiandien per visas žinias kaip didžiausią naujieną sakys.
pagaliau pagaliau startavo naujas lkl puslapis. www.lkl.lt
tiek laiko tempta, kad... dizainas labai nekoks, bet informacijos nemažai ir ji aiškiai išdėstyta. galima pagirti programuotojus. tame tarpe ir mane :)
buvau vestuvėse. per visą savo ilgą gyvenimą esu tik kartą ten buvęs. tai buvo labai seniai, kai buvau vaikas ir man ten buvo neįdomu. įdomiausia tada buvo daug saldainių, kuriuos mėtėme į praeivius pro langą. dabar gi man svarbiausia nebe saldainiai, o alkoholis. tfu.. gerai pasilinksminti... šiai buvo tikrai linksmos vestuvės. žmonių ne per daug, ne per mažai. galiu visiems patarti - darykite vestuves penktadienį. tada šeštadienį toliau švęsite, o sekmadienį atsigausite. pirmadienį žvalūs galėsite eiti į darbą.
vakar valgiau vyšnių išmirkytų degtinėje. oi kaip seniai buvau jau tokį dalyką valgęs... kažkaip skanu. dar prisimenu būdavo toks dalykas kaip širšių medus. irgi kažkaip su degtine daromas. man labai patikdavo. gal ir jo kažkada teks pavalgyti :)
vakar grįžinėjom su virgiu iš kaimo ir pamatėm šone kelio šalia vežimėlio sėdintį žmogų. sustojome padėti. pasirodo žmogus nevaldo kojų ir iškrito iš invalidų vežimėlio. atgal atsisėsti pats negalėjo. kadangi lijo, žmonių aplink nebuvo. padėjom jam atsisėsti. o iškrito dėl to, kad perdaug girtas buvo. na bet kuriuo atveju, padarėme gerą darbą.
tai ką... jau esu oficialus krikšto tėvas. turiu krikšto dukrą. kai ėjau, tai sakė tik kostiumą apsirengti. taip ri buvo. tik kunigas paaiškino kokios mano pareigos. pasirodo pareigos yra vaiką auklėti ir saugoti nuo blogio. dar jei kas tėvams atsitiktų, tai turėtumėm su krikšto mama pasirūpinti, kad vaikui viskas būtų gerai. negi sunku? :) 15 minučių oficialumo. Po to kelios valandos baliavojimo. diena veltui nepraėjo arkažkatai :)
yra žmonių, kurie yra svolačiai. galima juos pavadinti ir dar blogiau. iš darbo išėjau nuo rugpjūčio 1-os. dėl pinigų buvo viskas susitarta. vakar susigalvojo perskaičiuoti pinigus ir nusprendė, kad dalis atostoginių man nepriklauso. kainavo daug nervų, bet savo atsikovojau. turbūt labai gerai paveikė žodžiai darbo inspekcija.
ne gana to... buvo susitarta dėl rašyko hostinimo. gaunu sąskaitą ir išsižioju. paskambinu dėl šio dalyko. pasirodo jis sugalvojo priskaičiuoti mokestį už serverio vietą spintoje. tiksliau, kadangi jam tai kainuoja, tai jis pakelė kainą. bandžiau aiškinti, kad tas projektas neneša jokių pinigų ir jis yra idėjinis. nesupranta. svolačizmas ima viršų. perdaug į save užlenkti pirštai. gerai. išsikovojau, akd perskaičiuotų kitaip. susitaupė apie 25%. bandė dar kitur apgauti. vėl šiaip ne taip išsikovojau.
gal kas man paaiškintų kaip galima gyventi normaliai, būnant tokiu svolačiu? kaip galima normaliai bendrauti su žmogumi, kai kiekvienam žingsnyje jis tave nori apgauti? man tikrai koktu.
vakar nardžiau trakuose. draugai padovanojo per gimtadienį nardymo dovanų kuponą. taigi... šiaip pabandyti tikrai verta. kažkaip kitaip nardymą įsivaizdavau. paprasčiau viskas kai per tv žiūri. gaila, bet ežeruose labai daug dumblo. jis paslepia viską kas gražu. na beveik viską. :) po nardymo su instruktoriu išgėrėme alaus ir sukirtom po porą kibinų. grįžus jis pavaišino arbata ir parodė savo darytas foto egipte. va ten tai grožis. ten tai spalvos. gerai būtų panardyti egipte...
vakar pranešė, kad rusija paskelbė premiją (10 milijonų $) tiems, kas suteiks informacijos, kurios pagalba rusai sunaikins basajevą ir maschadovą. šiandien čečėnai savo svetainėje paskelbė, kad duos 20 milijonų $ tiem, kas tokią pačia informaciją suteiks apie putiną. :)
sugedo mašiniukas. sulūžo sėdynės atlošas. pusė dienos pravažinėjau po savartynus ir... nėra. vieną radau, bet labai jau nekaip atrodė. privirinti labai ten daug darbo. sakė reiks pjauti, po to virinti, virinti, virinti... turbūt taip ir teks daryti, nes kito varianto nematau...