[apie] varnos

šiandien apie varnas. kaip jau žinoma, pavasario pabaigoje (o gal ir vasaros pradžioje) kapinėse radome iš lizdo iškritusį varniuką. jį parsinešėm namo ir globojome. pradžioje jis valgė tik pincetu įkišus maistą gilyn į gerklę. tada būdavo vargas: vos tik pradėdavo švisti (apie šeštą valandą), jis pradėdavo rėkauti. tekdavo keltis ir jį maitinti. privargom su juo. kai pradėjo pats valgyti - buvo palaima.

deja, bet jis taip ir neišmoko skraidyti. mes jo nemokėm, o pats, turbūt, nenorėjo. didžiausias vargas - plauti balkoną. paukščiai yra laaabai netvarkingi gyvūnai ir šika visur kur papuola. atplauti jų šūdus yra daug vargo.

taip atėjo ruduo, oras šalo. nutarėm, kad žiemą jis numirs, nes balkonas neįstiklintas. pasiskambinome į jaunųjų gamtininkų centrą. jie nelabai noriai, bet sutiko priimti dovanų varniuką. taigi, vakar jį išvežiau. kažkaip truputėli keista, kai balkonas tuščias. šiandien jį reiks tvarkyti.

apkritai nuo vaikystės nemėgau varnų. jos didelės, juodos, gyvena aukštai, šlykščiai karksi. dabar apie jas kiek kitokios nuomonės, nors vistiek nepamėgau jų. vistiek jos didelės ir nemalonios. dar jos turi labai didelį ir stiprų snapą. kai juo sugriebia pirštą - tikrai skauda.

varnos mėgsta beveik viską. mažai maisto, kurio jos nevalgo. maniškė nevalgydavo virto kiaušinio. aišku, kai išalkdavo - tikdavo viskas. jos laipioja po šiukšlynus ir iš ten traukia viską, kas joms pasirodo įdomu.

man kadaise pasakojo istoriją, kaip žmogus priglaudė varniuką, jį išaugino. kai pradėjo skraidyti - kieme niekada nebūdavo jokių paukščių. po to nebebūdavo ir šunų. dar vėliau kačių. varna visus išvaikydavo ir saugodavo savo teritoriją. praėjus kuriam laiko visiškai išnaglėjo ir pradėjo puldinėti šaimininką. nežinau kuo istorija baigėsi. manyčiau varna pralaimėjo  :)

o šiaip visi varną geriausiai žino iš pasakėčios, kur lapė iš varnos sūrį viliojo. varnos protingi paukščiai. todėl labai gerai parodytas lapės gudrumas. manyčiau.