[apie] šunys

čia bus kažkas apie šunis. šiuo metu skaitau knygą, kur šuo yra knygos ašis. gal todėl.

kai buvau mažas, mane labai išgasdino šuo. tada pradėjau mikčioti ir ėmiau paniškai jų bijoti. mikčiojimo nepamenu, bet taip sako močiutė ir mama. reiškia taip ir buvo. užtat baimę kuo puikiausiai pamenu. pamatydavau iš toli einant šunį ir greit bėgdavau prie arčiausiai stovinčio daikto, į kurį galima buvo įlipti. tam puikiai tikdavo medžiai, kilimams sulkinti skirtas metalinis stovas, prie laiptinių esantys suoliukai, vidury žaidimo aikštelės esantis gaublys. šiek tiek keista, bet nepamenu jokio baisėjimuosi tame rituale. tiesiog žinodavau, kad nuo šunų reikia gelbėtis lipant aukštai. iš pasakojimų dar žinau, kad bandė mane gelbėti deginant šunų plaukus šalia manęs. tai buvo močiutės išsigalvojimai. nepavykus šiems eksperimentams, nežinau kuriam šeimos nariui, kilo gera mintis - man padovanojo šuniuką. pamenu tik tiek, kad jis buvo mažas, baltas ir plaukuotas. todėl jį pavadinome pūkiu.

pūkis kažkiek metų (bent taip manau) gyveno su mumis. po to tėvams atsibodo jo plaukai (spėju) ir nutarė išvežti į kaimą. nuvažiavom visi kartu, o grįžome be jo. sakė, kad pabus pas močiutę. tiesa, ši močiutė nebe ta kuri degino plaukus. ta gyveno kaune. į kaimą važiuodavome retai, tačiau šį kartą to labai laukiau. nuvažiavus ten man pasakė, kad jis pabėgo ir nebegrįžo. buvo tikrai skaudu ir liūdna: dingo mano šuniukas.

praėjus daug metų, tėtis man prisipažino, kad mano pūkį atidavė kažkokiam kaimynui. iki šiol nesuprantu, kaip taip galima elgtis. tai buvo mano pirmasis šuo.

mūsų kieme kaimynai irgi turėjo šunų. pamenu pirmame aukšte laikė negražų šunį vardu džekė. šuo tikrai buvo labai negražus, tačiau vaikai visvien jį mėgo. labiausiai dėl šuns gero būdo. apie tą šunį sklandė įvairūs gandai: jis turi kirmėlių, arba: jis gali tave užkrėsti baisia liga, arba: jis gali tau įkasti, jei kažką pasakysi. šiek tiek kvaila, bet tuo tikėdavome. na bent jau kurį laiką. tada prie šuns niekas neidavo.

kitas kaimynas iš gretimos laiptinės turėjo tik piktus šunis. kai vienas mirdavo, jis pirkdavo kitą - kaskart kitokį. kai jis vesdavo šunis pasivaikščioti, visi vaikai lipdavo ant suoliukų arba bėgdavo tolyn. to kaimyno šunų bijojo visi. dar vienas šuo gyveno mano laiptinėje, trečiam aukšte. tai buvo labai senas pudelis. niekas apie jį nieko nekalbėdavo ir nelabai kreiptdavo dėmesį, kai jis vakščiodavo kieme. jo buvo juokingas vardas - dikas.

tiek apie mano vaikystės šunis. dabar labai madinga viską skirstyti į kažkokius tipus. pabandysiu ir aš suskirstyti mano gyvenime sutiktus šunis:
1. draugiški ir meilūs. tai šunys, kurie nesikandžiodavo, leisdavosi glostomi ir tai daryti būdavo visada malonu.
2. draugiški, bet ne meilūs. tokie šunys arba pastoviai būdavo išsivolioje šūduose arba labai smirdėdavo, bet kaip taisyklė, jie visada patys prašydavo, kad juos glostytų.
3. pikti ir gražūs. tokius šunis malonu būdavo stebėti, bet prie jų prieiti visada bijodavau.
4. pikti ir negražūs. visada visi laukdavome kol juos išves, tada lipdavome aukštai ir erzindavome, šaipydavomės.
5. dvarniagos. taip vadindavome visus neveislinius šunis. įdomiausia, kad įvairiais gyvenimo etapais į juos žiūri skirtingai. vienais su panieka, kitais su šypsena, trečiais su pasišlykštėjimu, su meile, gailesčiu...
6. benamiai. tėvai visada gasdindavo įvairiais dalykais, kad tik nelįstumėm prie tokių šunų.
7. protingi. tokie šunys klausydavo visokių komandų ir vaikai visada pribėgę prašydavo tai pademonstruoti.
8. tavo. tai šunys, kurie priklauso tau. jie tiesiog tavo.
9. pasivaikščiojimo. tai šunys, kuriuos kaimynai leisdavo pavedžioti po kiemą. tada visi draugai pavydėdavo.
10. kvaili. tai kaip taisyklė maži šunys. būna ir išimčių. jie loja visur, visada ir ant visų. dažniausiai jie visiškai nepavojingi.

turbūt tiek apie šunis. o jūsų šuo kuriam tipui priklauso?