Utena sugalvojo kaip pasireklanuoti. Iš esmės jų alus visas vienodas ir viskas belekoks. Kalnapilis darė balsavimus, Utena sugalvojo rinkti pavadinimą. Deja, jei Kalnapilis bandė ir gaminti alų, tai Utenai į aų nusispjauti.

Mane visą gyvenimą stebino tualetinio popieriaus metimas ne į unitazą, o į šiulkšlių dėžę. Gal galiu kažkieks suprasti kodėl taip daroma baruose, bet namuose?

Tikrai, gal kas gali man papasakoti kodėl taip daroma? Dabartinis popierius "ištirpsta" nuo lašelio vandens, tai kam žiūrėti ir uostyti viską sudėta šalia klozeto?

Kol dar name neįvedė interneto (liko pusantros savaitės iki termino pabaigos) naudojuosi iš draugų pasiskolintais Bitės Vodafone ir Omnitelio Omniconnect. Tele2 niekas neturėjo paskolinti todėl apie jų internetą negaliu rašyti  :)

Ką gi pasirinkčiau iš šių dviejų variantų? Tikrai Bitės. Ir štai kodėl:

• Bitės internetas beveik neturi trūkinėjimo, o Omnitelio mėgsta.
• Abu operatoriai turi "neribotus" planus. Vienas duoda 15 (Bitė), o kitas 10 (Omnitel) GB, o po to greitį numuša atitinkamai iki 512 ir 128. Su 128 tai tiesiog gali visiems girtis, kad turi internet, bet naudotis juo tikrai bus kantrybės išbandymas.
• Bitės programinė įranga padaryta daug geriau. Gali matyti kiek iš viso šį mėnesį jau išnaudojai, o Omnitel rodo tik kiek šį seansą (nuo paskutinio prisijungimo) išnaudojai.
• Toks vaizdas, kad Omnitel programinę įrangą kūrė vienas programuotojas. Jis ir dizainą padarė ir sugalvojo ką kur sukelti. Išvaizda klaiki, patogumas - taip pat.
• Omnitel programinė įranga yra žiauriai įkyri. Jei programa kreipiasi į internetą - ji pasileidžia ir tokiu būdu tikrai sugeba erzinti.
• Kompiuterį neišjungus, o hibernatinus, užsikrovus Omnitel programa jau neberanda modemo. Reikia ištraukti ir įkišti iš naujo.
• Naudojantis Omniconnect mano programa neprisijungia prie Google Talk, neleidžia siųsti torrentų. Tokių problemų su Vodafone nėra.

Beje, suinstaliavus Vodafone, o po to Omniconnect, prie vodafone prisijungti pasidaro problematiška, nes įkišus Vodafone modemą pasileidžia Omniconnect programa ir kažką pridaro. Todėl tenka naudoti viename kompiuteryje tik vieną (jei norime normaliai).

Ačių Tadui.

Praėjo lygiai mėnuo, kai įsikraustėme į namą. Statybos darbai tikrai sulėtėjo, bet taip ir turi būti. Reikia pajausti malonumą iš gyvenimo. Reikia skirti sau laiko, kurio neskyrėme kelis metus. Dabar darbai persikėlė į lauką. Atsirado tokie dalykai kaip žolės pjovimas, kiemo tvarkymas, šuns būdos statymas ir pan. Visi jie atima laiko, bet tuo pačiu neverčia skubėti ir verstis per galvą.

Pasakysiu vieną - man gyvenimas name yra didis džiaugsmas. Nelabai net galiu apibūdinti jausmą, kurį suteikia savo gyvenamoji vieta, savo kiemas, daug erdvės ir kaimynų "spaudimo" nebūvimas.

Kai kurie man reiškė priekaištus, kad nedariau įkurtuvių. Viskas kažkaip natūraliai teka savo eiga ir oficialių įkurtuvių nebus  :)  Visi kas nori pamatyti, ramiai pasisėdėti, atsigerti alučio, pasikepti mėsos yra visada laukiami. Parašote, pasiskambinate ir laukiu. :)

Pamačiau kaip žmonės netingėdami viską fotkina ir aprašinėja, tai nusprendžiau ir pats parašyti savo patirtį.

Sraiges gaminau kokius 3 kartus. Visus kartus pats rinkau, ruošiau ir t.t. Žinoma, kad su pagalba  :)  Bet patirtis yra grynai praktinė.

Šiemet Salininkuose sraigių buvo be proto daug. Ilgai galvojau ar terliotis su jomis ar ne. Po to Rokas parodė šį video

Įdomiausia, kad jį pažiūrėjus viskas atrodo paprasta. Bet jame nėra pačio "maloniausio" proceso. :)  Oki apie viską paeiliui.

1. Prisirinkti sraigių. Pats paprasčiausias ir maloniausias etapas (neskaitant valgymo). Jau kur jų yra - ten jų prisirinkti yra vieni juokai.
2. Išlaikyti 3 paras. Galimai r 4-ias nes jos nemirs taip greitai. Kažkada buvau pamiršęs ir jos maišelyje uždarytos išbuvo savaitę. Ir nieko  :)  Kiti jas barsto miltais, dar kiti - prieskoninėm žolėm. Atseit išsivalys organizmas. Iš tiesų tiek miltai tiek žolės yra joms maistas ir nuo to gali pasikeisti tik š.. spalva. Todėl geriausia nieko neduoti.
3. Atskirti valgomą nuo nevalgomo. Čia pati šlykščiausia dalis. Pirmus kartus sraiges sumesdavau į verdantį vandenį ir tik po to ištraukęs atskirdavau. Labai nepatogu ir valgomoji dalis būna kieta, bei maža (susitraukia). Daryti tą reiktų gyvoms. Kai sraigė išlenda - nesunku paimti tarp dviejų pirštų kuo arčiau kiauto. Ten perkerpame ir metame vieną į vieną puodą, kitą - į kitą.
4. Verdame kiautus. Juos rekomenduoja virti apie valandą. Čia neturiu daug patirties, bet manau, kad kuo ilgiau virti, tuo lengviau turėtų atsiskirti š... dalis ir kiautas. Pavirus su peiliuku ar pincetu ištraukiame iš kiauto tai, kas ten liko. Vieną dalį į šiukšlių dėžę, o kitą nuplauname.
5. Verdame valgomą dalį. Čia tie padai, ant kurių sraigė šliaužioja. Virti reikia geras tris valandas. Galima ir kiek ilgiau. likus pusvalandžiui galime sumesti morkos, bulvės, svogūno. Gausis tikrai labai puikus sultinys.
6. Sviestas. Jį sumaišome su krapais ir česnakais. Maišykite pagal skonį.
7. Ruošiame patiekalą. Imame tuščią kiautą, pilame į jį šaukštelį sultinio, dedame sraigę (valgomą dalį) ir užtepame skylę paruoštu sviestu. Viską dedame į indelį, iš kurio neišvirstų.
8. Kepame. Kai viskas paruošta, dar 15 min. pakepame orkaitėje. Sviestas ištirps, susimaišys su sultiniu, šiek tiek to aromato įsigers ir į sraigę. 
9. Valgome. Imame kriauklę, pagaliuku užkabiname sraigę, į burną ir užgeriame tuo, kas liko. Gardu :)

Visas paruošimas valgymui trunka geras 5 valandas, todėl jei norite nedidelės egzotikos - skirkite tam visą vakarą  :)

ačiū mamai.

„Žaliojo butelio“ skonio alus. Deja, bet toli iki geriausio skonio. Labai vidutiniškas... Ačiū mamai

Labai prastas alus. Atsigaivinti vietoj andens gal ir tinka, bet šiaip... ir tam yra tinkamesnių. Ačiū mamai.

Po kelių rūšių bulgariško alaus ragavimų, kurias mama atvežė po kelionės (mama žino, kokios lauktuvės geriausios) šitas jau panašus į alų, kurį smagu gerti. Jis jau turi skonį, turi pakankamai daug kartumo. Ačiū mamai.

Nežinau kodėl nemaža dalis alaus, išpilstytų į žalios spalvos tarą, turi panašų skonį. Šis primena Gubernijos Ekstra. Keista dar ir tai, kad Gubernijos Ekstra pilstomas baruose yra visiškai kitokio skonio nei buteliuose. Zagorka Special labai gerai tinka vakaro paįvairinimui, bet ne pasimėgavimui alumi. Ačiū mamai.

Tai pirmasis mano gertas Bulgariškas alus. Visiškas birzgaliukas. Net primenu mūsų Utenos skaidriuose buteliuose. Tokius galima nebent gerti kai norima atsigerti kažko, bet ne vandens ir ne saldaus. Ačiū mamai.

Ketvirtadienį atvažiavo Jonas ir atvežė įkurtuvių dovanų.

Yra dalykų, apie kuriuos sunku kažką sužinoti. Sužinai tik tada kai jau turi ir naudojiesi. Pasistengsiu kai kuriuos tokius aprašyti. Dabar apie grindų dangą virtuvėje.

Ilgai galvojom ir diskutavome kokią grindų dangą dėti virtuvėje. Iškart pasakau, kad pas mus šildomos grindys, todėl apie kai kurias dangas net negalvojome. Turėjome tris variantus:

1. Akmens masės plytelės. Pliusai: atsparios smūgiams, lengvai valomos, galima pilti vandenį. Minusai: šaltos grindys.
2. Linoleumas ir kitos jo atmainos. Būna visokių, tiek kvadratėliais, tiek stačiakampiais, tiek ruloninis. Pliusai: jauku, šilta. Minusai: sunkiau valomas, reikia lituotis tarpusavyje.
3. Laminatas. Pliusai: šilta, vientisos grindys namuose. Minusai: nukritus sunkiam daiktui - išsimuša duobutės.

Nors praėjo tik dvi savaitės, kaip gyvename, bet labai džiaugiuosi, kad nesudėjome plytelių. Nors ir šildomos grindys - plytelėmis dengtos jos tikrai bus šaltos. Spėju, kad tai negalioja žiemą, nes šildomos grindys nuolat, bet nešildymo sezonu plytelėmis dengtos grindys tikrai labai šaltos.

Sunku kažką pasakyti apie linoleumą, nes namuose nėra erdvės, kuri būtų juo dengta, bet esu dirbęs ofise, kur buvo ką tik sudėtas linoleumas. Jį ir vaškavo ir dengė kažkuo, bet vistiek jis dažniau trinamose vietose aiškaii matėsi purvinas. Valytojos gražiai niekada tų vietų neišplaudavo.

Laminatas. Dar nekrito labai sunkūs daiktai, bet nuo lengvų - neišsidaužo. O grindys tikrai ne šaltos, net kai patalpos nešildomos. Kol kas vis dar manau, kad pasirinkome teisingai.