Apie parodą „Mokykla“ ir jos lankytojus

Foto pasiskolinau iš delfi.lt

Vieną savaitgalį teko dalyvauti parodoje „siaubingi mokytojai“ arba „Mokykla“ ir „netikę tėvai“ arba „Vaikų šalis“.

Penktadienis buvo pensininkių mokytojų diena. Pagal amžių nebūtinai jau gauna pensiją, bet būtinai apie ją svajoja. Jos išsiskiria surūgusiais piktais veidais. Pamačius nesunku nuspėti ką sakys ir kaip elgsis. Iš šių mokytojų vaikai nesimoko, nes iš savimi labai patenkinto žmogaus nedaug gali pasimokyti. Jos viską moka - „aš seniai tokius lipdau“, viską žino - „tokią knygą jau turiu“, plastilino vaikams neduoda - „aš pati jo labai nemėgstu“, joms viskas per brangu ir nieko nereikia. Atsistoja priešais stendą ir galvoja: „Aš turiu eiti pavartyti tą knygą. Nenoriu, bet reikia“. Prieina, varto, o akys žiūri kažkur į šoną. Žiūri ir norisi garsiai rėkti: „Čia nemokamo nieko nėra!“. Po penktadienio nebežinojau ar mokyklose yra bent 20% normalių mokytojų.

Gerb. mokyklų direktoriai,

neišleiskite mokytojų iš darbo, jei jie nori važiuoti į parodą. Visi normalūs mokytojai atvažiuos laisvu nuo darbo metu — savaitgalį.

Šeštadienis ir sekmadienis džiugino. Pasirodė, kad tik penktadienis yra skirtas pensininkėms mokytojoms, o kitomis dienomis lankėsi visai kitokie mokyklų darbuotojai. Jie (tiksliau jos) dalinosi savo patirtimi ir domėjosi viskuo. Tai visiškai nebepriklausė nuo amžiaus. Taigi, ankstesnis mano kreipimasis yra pagrįstas praktiniais stebėjimais.

Kitoje salėje vykusi paroda „Vaikų šalis“ pritraukė daug šeimų. Po Mortos gimimo tapau nenormaliai jautrus daugeliui dalykų, susijusių su vaikais. Kai mama kaukia ir keiksmais prapliumpa ant vaiko — aš prieinu ir pasakau jai, kad ji elgiasi netinkamai. Nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog mano vieno pastabos kažką pakeis. Tiesiog noriu tikėti, kad esu toks ne vienintelis ir jei apie netinkamą elgiasi kasdien primins atsitiktiniai praeiviai — kažkas pasikeis.

Kai kažkoks aktorius (matęs per tv, bet nežinau jo pavardės) sugeba vidury parodos staugia ant savo vaiko — suprantu, kad tai nėra atsitiktinai. Žmonės viešumoje taip elgiasi tada, kai toks elgesys jiems tapęs įprastu. Kur kas naudingiau vaikui ramiai pasakyti ką jis daro netinkamai ir kodėl (būtinai kodėl), nei įsijungus garsiakalbį išsikrauti.

Kai priėję tėvai akivaizdžiai yra televiziniai ir buteliniai, man gaila vaiko. Gaila todėl, kad jiems televizorius yra svarbiau už vaiką. Ar žinote kiek vidutiniškai per dieną Lietuvoje žmogus žiūri televizorių? TV3 besididžiuodami sakė, kad 4 valandas! Negaliu tuo patikėti (o gan nenoriu?). Visiems mažų vaikų tėvams sakiau, kad jų vaikai gali lipdyti, bet tėveliai būtinai turi jiems padėti. Šį kartą atsakymas buvo ištartas beveik su pasididžiavimu ir tikintis, kad to niekas niekada negalėtų nuginčyti: „Man laiko yra tik tiek, kad arba turiu pinigus uždirbti, arba su vaiku žaisti“. Po to pasakojo kaip vaikui pripirko nerealiai gerų žaislų ir jis vis tiek nežaidžia. Neperlipau per save — pasirinkau pamokymą vietoj parduotos knygos. Stovi vaikas, glaustosi prie tėčio. Gerai, kad yra tokia paroda, kur, kad ir labai skubėdami, jie pabūna kartu.

Dvi dienas pas mus praleido Danielius. Jo tėvai dirbo kažkuriame iš stendų. Vaikas lipdė iki nuprotėjimo. Viską. Mūsų paragintas nešė tėvams parodyti, ėjo pasakyti, kad su juo viskas gerai ir, galų gale atvedė tėtį parodyti kuo jis užsiima. Tėtis atėjo, palinksėjo galva ir tiek. Dvi dienas vaikas užsiima kažkur, su kažkuo... tėvams dzin. Tokių ir panašių buvo ne vienas. Džiaugiasi, kad vaikas kažkur ramiai užsiėmęs, bet absoliučiai neskatina jo tuo užsiimti kitus.

Nebuvo viskas taip blogai. Sutikome begalę puikių šeimų, kuriose vaikai auga laimingi, kuriose tėvai ir vaikai kartu. Šie vaizdai labai labai džiugino.