Statau svečių namuką #2

Namuke kažkas kažką darė. Šiaip kokybė apverktina, bet tuo pačiu tai yra iššūkis. Nesuprantu betono džiaugsmo. Medis man yra malonumas, o betonas - dulkės, purvas ir šaltis. Statymas nuo nulio turi savo žavesio ir patogumo, bet lygiai taip pat rekonstrukcija. Dažnai daugiau kainuoja, bet įdomumas taip pat didesnis. Ką galima padaryt iš to, kas yra - visada įdomu.

Nugrioviau kaminą ir... prieš tai buvo griauta vidinė sieną. Pasirodo, kad nugriovus vidinę dieną, lubos liko kaboti ant kamino. Jos įgriuvo, bet laiku pastebėjus - spėjau sudėti atramas.  Lubos padarytos labai "ant snarglių". Sustačiau kelias atramas domkrato pagalba. Vienu metu galvojau, kad beliko tik nugriauti namuką. Jei nežinot, tai ant mūro daromas betoninis žiedas atlieka ne grožio funkciją, o tvirtumo ir surišimo sienų. Be žiedo sudėtos gegnės išskėstų namą. Tokia problema yra ir mano svečių (būsimo svečių) namuke. Ten nėra jokio žiedo. 

Nuleidus rankas, visada reikia laiko apmąstymams. Praėjus kiek laiko, sugalvojau, kad reikia įdėti dvitėją siją (dvitėja - dvi T). Išdaužęs dalį plytų, įstačiau ją. Tada sukėliau domkratų pagalba, įstačiau stabilius statramsčius ir tada liko tik užbetonuoti išmuštas skyles. Tą atlikau. Reiktų bent poros savaičių, o geriausia - mėnesio, kad betonas pasiektų tikrą tvirtumą. Realiai betonas dešimtmečiais kietėja. Daug kas nežino, bet betonas kietėja nepriklausomai nuo džiuvimo. T.y. žemėje esantis taip pat kietėja, nes tai yra cheminė reakcija. 

Žodžiu, spėjau užbetonuoti ir dabar laukiu kada jau galėsiu išimti stabilias sąramas. Lygiagrečiai šiam darbui, išardžiau likusias medines grindis ir po jomis radau ruberoidą su stiklo vata. Labai juokingi pelių urveliai vatoje. Tokią vatą krauti į maišus nėra paprasta - daug dulkių į plaučius, į akis ir ant odos. Apsaugos priemonės kažkiek padeda, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Vatos šalinimas kol kas yra vis dar procese.