policija

istorija tęsiasi. šiandien ėjau į policija atpažinimui. pirmas atpažinimas:

įeinu į kabinetą. sėdi tryse dešinėje ir policininkė kairėje. pirmas su gūzu (randu) ant kaktos, antras tvarkingai apsirengęs, išsigandusiu veidu, o trečiasis su randu per visą veidą. trečiasis man pasirodė psichinis kažkoks. taigi, atpažinau vidurinį. tada liepė rodyti pirštu į atpažintąjį, bei žiūrėti į fotoaparatą. kol policininkė surašinėjo kažką, tai kiti policininkai už pravertų durų kalbėjo. nerealiai užvežė vienas policininko pasakymas: "jeigu vyras gavo į snukį ir atbėgo į policiją, tai jis ne vyras". jo jo, tokie žmonės dirba policijoje.

po to liepė eiti į antrą atpažinimą. kai daviau parodymus pirmą kartą, tai sakiau, kad galiu atpažinti tik vieną, bet kažkodėl mane pasikvietė ir antram. gerai. tik atsidarė durys ir nusprendžiau pajuokauti - iškart pirštu parodžiau ir pasakiau: "šitas". policininkė labai nustebo, kad taip greitai ir užtikrintai. aš jo neprisiminiau, bet atpažintu sunku nebuvo. kodėl? pirmas sėdintis buvo su kelio darbininko uniforma, antrasis tvarkingas, o trečiasis bomžas visiškas. ot sunku atskirti kuris. aišku, po to pasakiau, kad jie lochai, nes mane pasikvietė, kai jau esu sakęs, jog atpažinti negalėsiu. trečiam atpažinimui nekvietė.

laukiau po to trečiame aukšte. pasirodo pas juos normalu rūkyti koridoriuje, vaikštant tai į kabinetą, tai į koridorių. ne pirmas kartas. dar paprašiau išrašyti man pažymą apie policijoje praleistą laiką. kai pripažins kaltu, tai paduosiu prašymą atlyginti man už neatidirbtą laiką, kurą, kurį pravažinėjau. tokios istorijos policijoje.