Pirmieji sodo medžiai

Pirmasis medis sode yra, nes kažkada iškasant senus medžius, vieną netyčia palikome. Sena obelis, iš kurios mažai naudos. Kadangi ji pačiame sklypo kampe - tai ji ir auga ramiai toliau.

Na o dabar pagaliau atėjo metas šviežienai. Nusistačiau pirmiems metams skaičių 2. Tokiu būdu neprikišiu kur nereikia, žiūrėsiu kas gausis. Kitąmet dar pora pasodinsiu ir t.t. iki pakaks.

Sodas, kaip ir daržas mums reikalingas tik tam, kad galėtumėm išėję į kiemą kažką nusiskinti. Nenorime nieko kaupti, saugoti, apsirūpinti žiemai ir pan. Todėl medžius planuojame laikyti žemas ir ne per dideliu vainiku. Labai norėjau kriaušės, nes labai jas mėgstu. Pasirodo, kad kriaušės negalima turėti, kai šalia yra spygliuočių. Kriaušė sirgs pastoviai ir vis tiek bus medis veltui. Matyt todėl kaimynai vis bando ir niekaip nepavyksta užauginti.

Mažiausiai lepios yra obelys, todėl pasirinkau mažai priežiūros reikalaujančia ir labai saldžius vaisius vedančią „Orlovim“. Į žemę įkasti reikėjo paliekant  per gerus du pirštus iki skiepo vietos.

Antrasis pasirinkimas buvo abrikosas „Kaunas“. Tai savidulkis abrikosas, o tai reiškia, kad nebūtina bus antras medis. Tačiau žinokite, kad daugelis abrikosų yra sodinami po du. Net savidulkiams tai nekenkia - bus didesnis derlius. Įkasti reikėjo per visą ranką giliau nei skiepas. Pasakojo, kad abrikosai lūžta per skiepo vietą, todėl giliau įkasus tokia galimybė sumažėja iki minimumo. 

Pasodinus medelius būtinai reikia visų šakelių galus nukarpyti. Taip medžiui sukeliame stresą ir jis bando geriau įsitvirtinti šaknimis, norėdamas išgyventi. Rekomenduoja kirpti taip, kad pirmas nuo viršaus pumpuras būtų į išorę.