Tekstai: Mirusios sielos

byra balkonai turėklų nuvarginti
lyja paukčių pieno saujomis
ir lyg tyčia supina kelius
bet, žinai, tas mirusių kačių kvapas...

nežuvo, nesėjo kapinių tvoros
vijokliais išraizgytos, saulės nuspalvintos
ir lyg geltonai pievos nuryškintos
bet tas mirusių kačių kvapas...

apinių ramstomi medžiai apipinti
rugsėjo ryškumo lapais rudyja
šlampa pro šalį tekančios upės
bet tas kvapas, o kvapas...

niekas nestoja, nelaukia, tik nyksta
meta ir keičia kailius, svaigina
juk ne žiema, ne vasara
bet miršta katės devynis sykius...

visi mokėmės iki dešimties
be mokyklos, teko patiems
sužinoti, išmokti, balsu išlementi
nepabėgo, o mirė...