Ligoninė

Mes spėjau jau pagulėti ligoninėje. Nerašiau anksčiau, nes taip mažiau smabučių Raimondai. Labai jau gąsdina tas žodis „ligoninė“.

Vaikas prarėkė pusę dienos. Praklyjk greičiau. Nusprendėm vakare vežti į ligoninę, kad išsiaiškintų kas negerai. Ir štai istorija apie tai, kaip beviltiškai viskas suvelta mūsų valstybėje:

Skambinu 112. Juk tai bendras pagalbos telefonas. Klausiu:
- kūdikiui kažkas negerai, kur mes turėtumėm jį vežti?
- koks jūsų operatorius?
- ką reiškia operatorius? - pasiteirava unesupratęs prie ko čia operatorius.
- kokio operatoriaus paslaugomis naudojatės?
- tele 2
- skambinkite 033 - o taip, pas mus veikia vieningas pagalbos telefonas.

Skambinu 033. Klausiu:
- kūdikiui kažkas negerai, kur mes turėtumėm jį vežti?
- o kur jūs gyvenate?
- Viršuliškėse
- na galite vežti į Antakalnį.
- ačiū

Važiuojame į Antakalnį. Ten gimdėme, tai žinau kur važiuoti. Užeinu į tą patį priimamajį:
- kūdikiui kažkas negerai, kur reiktų jį nunešti?
- hmm - susimąsto dvi priimamajame. Tada viena pažiūri į kitą:
- o pas mus gydo kūdikius?
- nežinau. Reikia paskambinti. - skambina. Pasirodo nėra. Yra tik vaikų traumatologinis skyrius. Šiaip tik Santariškėse kūdinius gydo.

Važiuojame į Santariškes. Gerai, kad ten viskas tvarkoje ir paguldo mamą su vaiku.

Štai taip pas mus viskas tvarkinga ir visi žino ką daro. Liūdna pagalvojus.

O vaikui viskas buvo gerai. Trūko maisto ir buvo kritęs svoris. Pamaitinome daugiau ir atsigavo. Gerai, kad tik tiek.