Alaus someljė vidmantas čIčelis: „kai tai suprasime, alkoholizmas stipriai sumažės“

Kiekvieną dieną JAV atsiranda trys naujos alaus daryklos, o iš viso jų yra daugiau nei 5200. Tokios alaus kultūros labiausiai yra pavergtas „Vilkmergės“ alaus someljė Vidmantas Čičelis, pripažįstantis, kad kartais keliaujant po alaus festivalius pasidaro liūdna. Situacija gimtojoje šalyje kiek kitokia. Anot Vidmanto, Lietuvos aludariai dar negali taip drąsiai ir atviromis širdimis eksperimentuoti, nes mes, lietuviai, ne viską suprantame. Apie tai, ko nesuprantame ir kokiu greičiau mokomės alaus kultūros, ir kalbamės su alaus someljė.

Ir ko, pavyzdžiui, lietuviai dar nesupranta apie alų?

Pavyzdžiui, jei išleisi stiprų alų, jie tikrai nesupras. Kaip ir rūkyto alaus. Gali įdėti tik labai labai nedaug rūkyto salyklo, jis mažai jausis ir žmonėms patiks. Jei padarysi tokį alų, lietuviai jo nepirks. Jei išleisi rūgštų alų, jam irgi nesiseks, nes jis pas mus iki šiol dar nesuprantamas. O pasaulyje rūgštūs alūs yra viena iš tendencijų, vedančių į priekį. Kartais atbaido ir ingredientai, kaip buvo nutikę su ramunėlėmis „Vilkmergės“ aluje. Žinoma, paragavus tai patinka, bet vis dėlto dar esame konservatyvūs ir atsiribojame nuo naujienų. Tam, kad lietuvis paragautų ko nors naujo, jam tai tiesiog reikia įkišti į rankas.

Kokiu greičiu į priekį žengia alaus kultūra Lietuvoje?

Mes vis dar stipriai atsiliekame nuo pasaulio tendencijų, bet kita vertus, šiandien išgyvename geriausius laikus. Lietuvoje dar niekada nebuvo tokio didelio alaus pasirinkimo. Taip pat baruose šiais laikais jau galima prašyti paragauti alaus, kas prieš kokius 2–3 metus atrodė neįsivaizduojama ir tokių barų buvo vienetai. Dabar galima paragauti net nepaprašius – tai tampa natūralu ir kultūra kyla. Iš ko baruose gerdavome alų prieš penkerius metus? Iš bokalų. Dabar jų jau niekur nerasi, nes kultūra kyla. Bokalai yra netinkami gerti alui, nes buvo sukurti tam, kad, susidaužus bokalais, jie nesudužtų. Dabar ir šio veiksmo apraiškos nyksta, to nebereikia. Bokalai netinkami tuo, kad storas stiklas savyje laiko daug šilumos ir jei tu pili į šiltesnį bokalą, alus labai sušyla. Kultūra keičiasi ir tikrai augame.

Ar pastebite, kad skirtinguose Lietuvos miestuose alus yra geriamas skirtingai?

Skirtumai Lietuvoje ypač aiškiai jaučiami, jau nekalbant apie mažesnius miestelius. Alaus kultūros, vakarietiškumo ir imlumo naujovėms atžvilgiu pirmauja Vilnius, po jo eina Kaunas ir Klaipėda. Tarp šių miestų matomi labai dideli skirtumai. To, kas atsiranda pasaulyje, jau galima rasti ir Vilniuje – čia tikrai turime tokių barų ir kavinių, kurios yra ne blogesnės už pasaulio kavines, ir čia apsilankęs užsienietis jau tikrai nepasakys, kad tai yra sovietinis miestas. Kaune gerų barų jau irgi yra, bet šiek tiek mažiau, o Klaipėdoje dar mažiau. Anksčiau dėl turistų ir laivų labiau vakarietiška buvo Klaipėda, bet dabar šis kitoniškumas sumažėjo. Mažesniuose Lietuvos miestuose dar galima rasti ir bokalų, naujo alaus jiems niekaip neįsiūlysi. Alaus gėrimas ten yra ne ragavimas, o tiesiog gėrimas.

Ką daryti, kad alaus gėrimas įgautų kitokią prasmę?

Gruodžio 1–2 dienomis Vilniuje aš organizuoju Vilniaus alaus festivalį (VAF), kuris vyks menų fabrike „Loftas“. Jį darau todėl, kad neturime nė vieno festivalio, kuriame vyktų paskaitos apie alų, galėtum susipažinti su skirtingų šalių alumi, grotų tikro garso muzika ir tai būtų tarptautinio lygio renginys, kuriuo po truputėlį kiltume. Kai važinėju po alaus festivalius užsienyje, man būna liūdna, kad neturime nieko panašaus visoje Lietuvoje. Atėjęs į festivalį susimokėsi, gausi taurę ir viduje viską degustuosi nemokamai. Tokiuose renginiuose nebūna girtų, nes čia ateina žmonės, norintys paragauti ir pabandyti.

Pagal ką tautiečiai renkasi alų?

Čia dar pastebiu vieną keistą atsilikimą. Kai vyksta koks nors viešas renginys ar degustacija, pirmas klausimas, kurį užduoda priėjęs žmogus, būna ne apie tai, koks čia alus ir kuo jis išskirtinis, o kiek jame laipsnių. Mes gyvename visai kitoje realybėje. Tada galima bijoti pasakyti, kad aluje yra 9 laipsniai, nes žmonės iškart įsivaizduoja alaus bambalius. Kaip bebūtų, stiprus alus su aukšta kaina pasaulyje yra vertinamas geriausiai. Jei žmogui patinka alus ir keliauja po užsienį, geriausia jam užsisakyti paties stipriausio alaus. Tada gausi mažą taurę ir galėsi tą alų ragauti po mažą gurkšnelį visą vakarą, nes jame bus nerealiai daug skonių ir kvapų. Todėl jie ir yra brangūs, nes stipriame aluje yra daugiau medžiagų, jie yra ilgiau brandinami ir visas technologinis procesas yra ilgesnis. Jei žmogus klausia, kuo alus yra išskirtinis, kultūra auga. Laipsnis nėra kriterijus – viskas yra skonis. Kai tai suprasime, alkoholizmas stipriai sumažės, nes norėsime tiesiog paragauti, pažinti skonį.

Mieste atsidaro ir užsidaro daug barų. Papasakokite, pagal ką profesionalus alaus someljė nusprendžia, ar baras yra vertas jo dėmesio.

Pirmas dalykas yra interjeras, bet interjerui aš esu mažiau priekabus. Tačiau nori nenori, sutinkama yra pagal rūbą. Kitas dalykas yra bendravimas. Jeigu ateinu vienas ar dviese, visuomet pakalbinu barmenus ir padavėjus. Mėgstu užduoti paprastai sudėtingus klausimus, nes matau, kada jie meluoja. Pavyzdžiui, paskutinį kartą buvau nuėjęs į barą ir žinojau, kokį alų jie pardavinėja, bet paklausiau, koks tai yra alus. Man atsakė pavadinimais. Klausiau toliau, koks tai yra alus. Tuomet atsakė, kad šviesus. Domėjausi, kokio skonio, ir gavau labai neaiškų atsakymą. Jis nieko nežinojo ir melavo. Tokių dalykų nesuprantu. Turi žinoti, ką pardavinėji. Klausinėju aš ne iš piktumo, o tiesiog tikrinu žmonių kompetenciją. Yra nedaug barų, į kuriuos grįžtu, nes man, kaip profesionalui, sunku rasti dar neišbandytą asortimentą. Jei užėjęs į barą matau vieno tiekėjo alaus liniją, iš karto išeinu.