Fotografavimo žavesys

Pastebėjau, kad mano mama patobulėjo fotografuodama. Pradėkim nuo pradžių. Prieš kokius 5 metus, kai draugai grįždavo iš kelionės, kokias fotografijas mums rodydavo? Taip, tokių foto dar yra iki šiol. Apibūdinti jas nesudėtinga: „aš prie pastato“, „aš prie upelio“, „aš prie paminklo“... Vieni nesivargindami stovėdavo kaip statulos visose foto, o kiti bandydavo pasilenkti, išsiskėsti, pašokti, apsikabinti... Tokios foto mane labiausiai nervindavo, kai tekdavo peržiūrinėti. Matyt todėl man paduotus albumus praversdavau labai greitai. Sakydavo: „tu gi nieko nespėjai pamatyti“. Tikrai spėdavau. Kai mokykloje sąsiuvinio kiekvieno lapo kampe piešdavom kažką vos vos paslinktą, o vėliau užlenkę kampą po puslapį greitai versdavome - gaudavome judantį filmuką. Tai šias foto kai versdavau, personažas nejudėdamas šokinėdavo iš vieno kampo į kitą. Taigi, apie mamą čia. Paskutinės jos kelionės foto žiūrėdamas pastebėjau, kad ši tendencija baiginėjasi. Vieną foto žiūrėdama ji net nusistebėjusi pasakė: „o, žiūrėk ten toli Romas matosi“ :)