Alaus stiliai. Brown Ale

Kai kurie žmonės galvoja, kad Brown Ale negali būti įdomus alus, nes jo pavadinimas nuobodus - Rudasis Elis. Gamtoje taip pat yra daug dalykų, kur ruda spalva nereiškia nieko gražaus. Neapsigaukime!

Šio pavadinimo istorija prasideda XVIII a. Anglijoje. Maždaug 1720 m. Londone labai išpopuliarėjo tamsūs alūs, tokie kaip Porteriai ir Stautai. Žinoma, kad tais laikais nebuvo tokio stiliaus suvokimo kaip kad dabar. Porteriu (ar Stautu) buvo vadinami pakankamai skirtingo skonio alūs - kiekvienas bravoras turėdavo savo įsivaizdavimą. Taigi, pats pavadinimas „rudasis elis“ atsirado kaip apibūdinimas bet kokio tamsaus alaus. Kai kur Mild ale vadino Ruduoju taip pat. Tai tikrai nebuvo alaus stilius.

Atsiradus šviesesniems salyklams, greit išpopuliarėjo Pale alūs. Pale reiktų versti ne kaip „šviesusis“, o greičiau kaip „blyškusis“, nes tada Pale tikrai nebuvo šviesūs dabartiniu mūsų supratimu. Taigi, apie 1750 metus Porteriai ir Stoutai buvo nustumti į šalį.

XIX a. gale Mann bravoras savo alų pavadino Braown Ale ir pardavinėjo reklamuodami kaip „saldžiausias alus Londone“. Londono gyventojams patiko skrudinto salyklo saldumas, šokolado natos. 1920 metais Mann „Brown Ale“ buvo vienas populiariausių alų. Newcastle bravoro savininkas manė, kad Mann produktas yra visiškas nesusipratimas ir sukūrė savąją Rudojo elio versiją, pasižyminčią salyklo saldumu ir dideliu alkoholio kiekiu. Keliantis šypseną faktas: šiam alui tapus labai populiariu, vietinė policija nesusitvarkydamas su girtais jo mėgėjais, paprašė sumažinti alkoholio kiekį. Newcastle bravoras išleido buteliukuose dabar puikiai žinomą ir Lietuvoje nesunkiai įsigyjamą alų „Newcastle Brown“. Meluočiau jei sakyčiau, kad dabartinis alus yra būtent toks, koks buvo tada, bet jo spalva liko. Tiksliau vienintelis likęs dalykas yra ruda spalva ir pavadinimas. Taigi, kol Mann atgaivino Rudąjį elį, Newcastle padėjo jam atsirasti, kaip atskiram stiliui.

Dabar angliškieji Rudieji eliai skirstomi dar į du atskirus stilius: Šiaurės (Newcastle) ir Londono arba Pietų (Mann).

Šiaurės rudieji eliai gali būti apibūdinami kaip: nuo šviesiai rudos iki tamsaus gintaro spalvos, lengvai apyniuotas, silpnai karbonizuotas, švelnaus karamelės ir salyklinio saldumo skonio. Kartais jie dar vadinami „riešutų rudieji eliai“, bet ne dėl skonio ar aromato, o tik dėl spalvos.

Londono rudieji eliai - įprastai tamsesni: nuo tamsaus gintaro iki labai tamsiai rudos spalvos. Dažnai vaisiniai tiek skoniu, tiek kvapu, ryškiai salykliškai saldūs. Pilno kūno, silpnos karbonizacijos ir dar mažiau apyniuotas nei Šiaurės.

Tiek apie istoriją iš stiliaus gimtinės. Žinia, kad vos prieš kelis dešimtmečius visus alaus stilius iš Europos skolinosi ir perdarinėjo JAV mažieji ir namų aludariai. Į JAV Ruduosius elius „perkėlė“ namų aludariai. Būtent jie pradėję virti klasikinius angliškus, modifikavo ir taip sukūrė amerikietiškąją versiją. Nors Teksaso namų aludariai buvo pirmieji, greitai šį stilių pasigavo ir Kalifornijos mikro bravorai. Amerikietiškieji rudieji eliai (ABA) yra daug labiau apyniuoti, juose naudojami įvairesni salyklai ir jie yra stipresni nei angliškieji. Kalbant apie Ruduosius amerikietiškuosius elius būtina paminėti ir Brown IPA stilių, kurį dažniausiai rasite prie informacijos apie IPA alų. Tačiau yra ir labai stipriai apyniuotas amerikietiškasis rudasis elis, dar kartais vadinamas Teksaso ruduoju eliu (kilęs ne Teksase, o Kalifornijoje)

Nereiktų pamiršti ir Belgijos, nes joje taip pat yra verdamas Rudasis Elis. Dažniausiai išskiriami Oud Bruin ir Brune (ar Bruin). Pirmasis yra ilgai brandintas ir rūgštokas. Antrasis yra šviesesnės rudos spalvos ir labiau konservatyvus. Oud Bruin dažnai naudojamas kaip vaisinių alų bazė tokių kaip Kriek (vyšnios) ar Framboze (avietės) todėl šį stilių galima rasti ir prie vaisinių alų aprašymų.