Vakar paskambino bobutė iš sodų ir pasakė, kad jų namuko duris išlaužė. Pas juos vis dar laikiau kopėčias, laidą ir kastuvą. Laidas kokių 50 m., o kastuvas brangus. Taigi, atsisveikinau su savo daiktais ir nuvažiavome į vietą. Nesupratau ar spynos nesugebėjo nudaužti ar jiems pasirodė linksmiau vyrius išlaužti, bet darbą atliko. Durys ten silpnos. Įėjus pasirodė, kad visiįkai nieko nepaimta. Dar paliko savo sulankstomą vežimėlį. Matyt kažkas išgąsdino. Tikrai apsidžiaugiau.

Šalia esančiame namuke vis dar laikiau kitas kopėčias ir paroc vatą. Spyna kaba, viskas gerai. Vistiek nutariau užeiti. Pradžioj nesupratau kaip, bet kažkas pavogė kopėčias ir pusę vatos. Pusė - tai 10 pokų. Po t opasirodo pavyko jiems spyną taip nudaužti, kad ji vis dar užsidarinėjo, o patraukus stipriau atsidarydavo. Taigi, nuostolis virš 1000 Lt.

Name buvo paliktos kelios dailylentės, kelios lentos aukštai užkeltos, sumestos lentos nuo stogo, kurios papuvusios, bet anksčiau laikė ruberoidą. Iš vidaus viskas surinkta ir išnešta, o lentos nuo stogo tik kelios belikusios.

Negerai padariau, bet policijos nekviečiau. Kitą kartą pasižadu, kad tikrai kviesiu policiją, nesvarbu ar pavogė lentas, ar kopėčias ar pradūrė mašinos ratus. Kiekvienam nusikaltimui įvykus tikrai kviesiu policiją. Gal tą kartą nepadės, bet didesnėse vagysčių koncentracijos vietose jie tikrai dažniau pasiunčia policininkus ar pravalo vagis.

Bandė seimo narriai apriboti prekybos centrų darbo laiką. Kilo skandalai ir pan. Man šis ribojimas atrodė bukai sugalvota kažkieno akcija, kuri neturi jokių protingų argumentų.

Pasirodo viskas kur kas paprasčiau - reikėjo tik uždrausti prekiauti alkoholiu. Maxima, dirbusios visą parą,pradėjo nebedirbti visą parą, rimi trumpina darbo laiką. Manau ilgai netruks ir visi pradės dirbti iki 22 valandos. 

Galime prognozuoti ateitį, kad akylūs seimo nariai sugalvos, kad ryšys tarp prekybos alkoholiu irparduotuvių darbo laiko yra. Aišku, kad per mėnesį kokį sunkiai sugalvos, bet vis tiek pastebės. Arba spauda jiems parašys. Ir tada uždraus prekiauti alkoholiu sekmadieniais. Tfu...

Šiandien ieškojau vienos įmonės. Pastatas labai didelis, ten labai daug įmonių. Niekaip negalėjau rasti tos, kurios reikėjo. Žmogus savo mobilaus nekėlė. Susiradau įmonės bendrą telefono numerį ir juo paskambinau. Atsiliepė rusakalbė moteris:

- Sveiki, stoviu prie namo tokio ir tokio, kaip dabar glaima jus surasti?

- minutėlę, - sujungė su kažkuo kitu.

- Sveiki, stoviu prie namo tokio ir tokio, kaip dabar glaima jus surasti?

- palaukite, - kažkam rusiškai sako, kad lietuviškai paaiškintų kaip iki jų ateiti.

Trečiam žmogui jau nebeaiškinau lietuviškai, pasakiau, kad man rusiškai sakytų viską. Patekus pas juos - įmonė tikrai didelė.

Keisčiausia tai, kad visi trys yra rusakalbiai ir pirmos dvi moteriškės lietuviškai taip prastai moka, kad net nesugeba kelio pasakyti. Man tikrai labai keista.

Kai nufotkinau vaizdą pro langą, prisiminiau vieną dalyką. Tiksliau kai kuriuos nesusipratimus, kuriuos architektai neaišku kam sugalvojo.

Pro mano langą matomi dvylikaaukščiai. Pirmame aukšte buvo tik diiiiidelė laiptinė, atskiri įėjimai į laiptinę su laiptais ir į laiptinę su liftu. Jos susisiekia balkonu, kuris visur užrakintas. Taigi, jei gaisras - rūkykite. Bet ne apie tai. Taigi, iš lauko į lifto aikštelę šiuose namuose yra 3 įėjimai (pagal projektą). Du iš jų dažniausiai būdavo užrakinti. Prie tų įėjimų kampai neuždari. Tai reiškia, kad ten gali stovėti neįėjęs į namą. Ir tie kampai tokie, kad ten daug žmonių tilptų. Tamsūs su pertvarom. Ten visi eidavo myžti, nes namo juk tingi eiti. Arba jei papešęs vyrukas eina, tai būdavo super vieta - nesimato kas ką veikia. Pirmame aukšte gyvenantiems žmonėms tūrėjo būti sunku atsidarius langus. Žodžiu, visas pirmas aukštas tuščios nereikalingos erdvės. Dabar visur užmūrytos ir padaryta po du nelabai didelius plotus parduotuvėms, klubams ar pan. dalykams, o viena didelė kirpykloms, parduotuvėms... Nebeliko myžyklų...

Dar mokiausi Gabijos mokykloje. Ji buvo pirma pastatyta pagal tokį projektą, o dabar vien tokias matau. Apvali, su vidiniu kiemu. Kažkodėl joje pilna visokių užkampių ir jų iki šiol neužmūryja. Vienoj tokio krepšinį žaidžiame, tai kai pro kampą eini - laaabai smirda. Šitos myžyklos vis dar atviros. Įdomu būtų sužinoti architekto sprendimo argumentus. Juk negalėjo žinoti, kad Lietuvoje nėra viešų tualetų (gal išskyrus senamiestį) ir žmonėms tai pagelbės?

Dar vienas mane stebinantis dalykas tai namai Šeškinėje. Yra ir kituose rajonuose, bet gal Šeškinėje tokių daugiausiai. Kokios apsiniaukusios mintys turi būti, kad pastatytų namus, o tarp jų paliktų sprindžio dydžio tarpus? Matyt ten, kur tarpai atitinka visus architekto planus, pučiant vėjui, atsiranda švilpimas. Juk niekada nebuvo problemos su šildymu ir vietoj to, kad abiejų namų savininkai šildytų vienas kitą, dabar šildo tą tarpą.

Prie rašto akcijos neprisidėjau, nes labai tingėjau rašyti, skenuoti, o tai realiai beprasmis reikalas. Taigi, šį kartą įdėsiu vaizdą pro savo langą. Ne pats geriausias laikas kai medžiai be lapų, sniego nėra ir t.t. Nefotografuosiu vakare, kuo gražiau ir pan, nes pamiršiu arba tada tingėsiu. Oki, dabar gyvenu su tokiu vaizdu:

Vakar kažkaip pagalvojau, kad bent kartą reikia kiekvieną mašiną nuplauti. Ta proga nuvažiavau į plovyklą. Moku pinigus ir man sako - ėėė duok dar, matai gi kainos. Aš - nūūū matau, tiek ir duodu. O man - taigi minivenai daugiau kainuoja. Buvau pamiršęs, kad turiu miniveną.

Lietuvoje vestuvinį žiedą nešioja ant dešinės rankos. Amerikiečiai  - ant kairės. Kaip kiti - nežinau. Bet yra logikos nešioti ant kairės, nes kai sveikinausi, man jau ne kartą skaudėjo. O kartą po pasisveikinimo nubraukiau kraują ir porą savaičių negalėjau nešioti žiedo.

Mano žmona sugalvojo manimi atsikratyti ir ilgai ieškojo kur mane išsiųsti dar iki gimdymo. Variantai buvo: Anglija, Belgija, Čekija... ko gero tiek. Anglijoje gyvena Vilius, Čekijoje - Martynas, o Belgijoje... niekas, bet ten labai dėl alaus noriu patekti. Į Čekiją irgi dėl alaus. Taigi, radom bilietus po 199 į vieną pusę, susitariau su Martynu ir pasiėmiau Virgį. Kadangi vasarį nebuvo, tai skrendame kovo 18-24 d. Tikiuosi tuo laiku nepradės gimdyti ir spėsiu grįžti  :)

Pradėjome vaikščioti į penkių dalių mokymus, skirtus gimdymui. Na gerai, man ten kai kas aiškiau pasidaro, ten įkala į galvą kai kuriuos dalykus, bet... man tikrai nė kiek ne mažiau baisu pats gimdymas. Sakyčiau atvirkščiai.

Juokinga ten tai, kad sėdi būsimas tėvas ir staiga paklausia apie tai, ką kątik pasakojo.  Dar juokingiau kai dėstytoja nesupratusi to klausimo pradeda aiškinti dar apie kažką. Susikalbėjimas ir klausymas  :)

Jei kas nežino, tai vaikas pagal programą turėtų gimti balandžio 10 d.

Pusiau tamsus, saldus alus. Šiaip Rezak alus yra tamsus maišytas su šviesiu. Tokiu pavadinimu alus yra ir baruose, kur jie vietoje maišo. Sako, kad jis turėtų būti sluoksniuotis, bet... nemačiau taip niekur.

Kartokas vidutiniškas alus.

Vienuolyne gaminamas alus. Skonis lyg būtų stipraus belgiško, bet šiek tiek švelnesnis. Nežinau kiek tiesos, bet rusams turistams gidė sakė, kad šį alų galima nusipirkti tik vienuolyne. Ten ir gėrėm.

Mama pasakojo istoriją kaip jie nuėjo į parduotuvę vakare ir norėjo nusipirkti alaus. Taip, dabar nuo 22:00 alaus parduot inegalima, bet... Prie kitos kasos žmonės alų pirko. Ir pardavė. O viskas todėl, kad laikas kasos aparatuose skiriasi maždaug 3 minutėmis.

Kasa Nr X - alų pirkite

Kasa Nr Y - alaus neparduodame

Šviesus alus.

Vis mačiau anonsus apie naują laidą „Humoro klubas“.

Šiek tiek nuklysiu... Televizorių žiūriu tada, kada man norisi jį žiūrėti. Niekada nežiūriu tv programos ir jei nepažiūriu kažkokio serialo ar laidos, kuri man lyg ir patinka, neverkiu. Jų bus ir ne viena.

Taigi, dėl anksčiau paminėtos priežasties niekada nepataikiau laidos rodymo metu įsijungti laidos rodymo kanalo. Vakar atsisiunčiau visas tris rastas dalis ir nutariau pasižiūrėti kas gi gero toje laidoje.

Ši laida būtų numeris vienas, jei įtrauktumėm: dzin, sekmadienio šou, ambrozijos tv. Ko gero pagal ką lygiuojamės - tą ir turime. Salėje gal kas juoko dujų paleidžia, nes ten visi juokias, o man nejuokinga? Sumeluočiau, jei pasakyčiau, kad nenusišypsojau nė karto, bet... 

Prisiminiau senesnę istoriją kai buvau Kauno dramos teatre ir žiūrėjau spektaklį „Savižudis“. Man buvo gėda būti salėje, o dalis išeinančių liaupsino spektaklį.

Su mano humoro jausmu viskas gerai... turbūt...