Kaip griūva medžiai arba niekas nenorėjo dirbti

Kartais manęs klausia - o ko tu neskundi? Iš tiesų neskundžiu beveik nieko. Kartais parašau žmonėms pasiūlymų, į kuriuos laaaabai retai kada kas sureaguoja, o dar rečiau kažką padaro, bet man norisi tikėti tuo, kad kažkada padarys. Kartais ,kai mane priveda iki tam tikros ribos, arba iš manęs tyčiojasi, arba man meluoja - nepatingiu ir parašau oficialius užklausimus, arba skundus. Tai nutinka labai retai, bet nutinka. Dauguma žmonių to nedaro, bet taip jie kenkia ne tik sau, bet ir kitiems. Mano pastarieji du oficialūs užklausimai-skundai buvo prieš kokių pusantrų metų. Taip jau sutapo, kad abu dėl medicinos.

Pirmu atveju medikas buvo chamas ir jam nusipjauti ant vaikų-kūdikių sveikatos. Kadangi iš mūsų atvirai tyčiojosi ir neatliko savo darbo, aš parašiau skundą ir jis gavo papeikimą. Kitą kartą arba dirbs, arba gaus iš kitų dar vieną ir lėks iš darbo. Nereikalauju, kad aplink mane šokinėtų, bet kai mažam vaikui ketvirta para temperatūra virš 39, tai bent jau kraujo tyrimą privalu padaryti. Tiems, kas mano, jog esu lochas, pasakysiu, kad po pusdienio kvietėm greitąją ir vaiką pralaikė pusantros savaitės ligoninėje.

Kitas atvejis buvo tik užklausimas, kodėl mano trauma yra laikytina liga, jei pagal realią situaciją ji niekada negali būti laikoma trauma. Atsakymo taip ir negavau, bet kito didelis šurmulys poliklinikoje. Nesiskundžiau jokiais konkrečiais darbuotojais ar pan. Bet po viso to paaiškėjo, kad nemokamai poliklinika turi skirti 5 procedūras, o ne 2. Man sugrąžino dalį pinigų. Po manęs ėję ir gavę procedūrų stebėjosi, kad gauna po 5, o ne 2. Kas paneigs, kad visa tai išėjo visiems į naudą?

Bet grįžkime prie medžių. Gyvenu prie miško ir kartais gali nutikti taip, kad medis užkris ant namo. Neužkrito, bet staiga labai stipriai palinko:

Ilgai nelaukęs pasiskambinau girininkijai. Atvyko girininkai. Pažiūrėjo ir pasakė, kad tai ne jų miškas. Salininkų dalis jiems priklauso, o dalis - kitai girininkijai. Tarkim, kad galėjau atspėti, nes pagooglinus „salininkai girininkija“, man rado juos. Tačiau girininkai buvo labai paslaugūs ir paskambino kolegai. Pirmieji išvažiavo, antrasis atvažiavo. Apžiūrėjo, kad medis virsta iš šaknų, pasakė, kad reikai pjauti. Procedūra leidimo ilgai truks ir pan., bet davė suprasti, kad turiu pats jį nusipjauti, o formalumus sutvarkysime. Paklausus ar ne jie turi jį nupjauti, atsakė, kad mano namui pavojus, jie tik leidimus duoda.

Visas tas reikalas man pasirodė kiek supintas. Pasiskambinau Vilniaus miškų urėdijai. Paklausus kas turi nupjauti man paaiškino maždaug taip: „kai statėtės namą, tai medžiai jau buvo? Tai reiškia, kad supratote riziką ir dabar patys už tuos medžius esate atsakingas“. Paklausus dar kartą, o kas turėtų jį nupjauti, nes medžiai tai jų teritorijoje, jis pradėjo mygti ir aiškinti, kad bokštelio jie neturi ir aš pats turėčiau.

Mykimas ir konkrečių atsakymų nebūvimas mane paskatino skambintis dar aukščiau - į Generalinę miškų urėdiją. Iškart sujungė su pavaduotoju. Atsakymas buvo trumpas - turi nusipjauti girininkija.

Viską surašiau raštu, pasirašiau ir išsiunčiau. Praėjo savaitė ir medis:

Atvažiavo, pririšo trosus, tempė ir išvertė. Nereikėjo pjauti. Girininkai, kaip supratau, buvo piktoki ant manęs. Manęs nebuvo, bet Raimonda sakė, kad jos klausė: „o ką darysite su kitais medžiais?“ - suprask - negi rašinėsite. O kodėl gi ne?

Va taip va žmonės nenori dirbti, bet tenka. Va toks va aš blogas žmogus ir verčiu žmones daryti savo darbą.